Laisvės liepsna dega ne visiems

Nes kiekvieno panašaus renginio tikslas – parodyti pagarbą tų įvykių dalyviams, juos pakviečiant ir prisimenant viską, ką jie tuo metu išgyveno: siaubą, grėsmes, kraują, neviltį ir ryžtą nesitraukti, kad apgintų Laisvę. Empatiškam žmogui tai savaime suprantama.

Tik ne „Olimpo dievams“.

Jiems, ko gero, svarbūs kiti dalykai: atsižymėti „varnelę“, kaip dalyvavusio ir save parodžiusio tautai bei ją palaiminusio, o ir anksčiau sugrįžti namo penktadienį taip pat yra labai svarbu. Nes savaitgalis – šventas reikalas.

Apie patirtą pažeminimą kalbamės su žmogumi, tomis baisiomis sausio dienomis vykusio ginti Seimą. Alfredas Brazdeikis iš Vilkyčių.

Klausiu, kas gi atsitiko p. Alfredui, kas jį taip pribloškė šią iškilmingą ir jam svarbią Laisvės gynėjų dieną.

- O atsitiko štai kas: mano kolega, taip pat dalyvavęs 1991 m. sausio įvykiuose, jau prieš dvi savaites man pranešė, kad Šilutėje bus iškilmingas šios dienos minėjimas ties kultūros ir pramogų centru. Ir „Šilokarčemos“ laikraštyje radau skelbimą, toks pat kabėjo ir kultūros centro lange, kai atvykau. Ruošiausi tam. Ir ką gi sau manote?

Pasirodo, p. Laurinaitis su svita iškilmingame renginio minėjime pasirodė 16 valandą ir „sudirigavo“ taip, kaip jam patogiau.

Aš gi atsiprašiau iš darbo, darbdavys tuo tikslu mane ir išleido anksčiau į Šilutę. Atvykstu – o minėjimas jau ir pasibaigęs...

Pakalbintos Centro darbuotojos gūžčiojo pečiais: negali būti, renginys - ketvirtą. Bet tada parodžiau į plakatą, kuriame atžymėta būtent 17 valanda.

Tai, sako, eikite, pažiūrėkite filmą. Aš juk ne filmo atvykau pažiūrėti, mano paties galvoje dar tebesisuka filmas iš ano meto, puikiai viską atsimenu!

Atėjo dar vienas žmogus, kuris taip pat buvo nusivylęs, nes pavėlavęs.

Paskui paaiškėjo, kad ketvirtadienį teisinga laiką paskelbė tik laikraštis „Šilutės naujienos“. Savivaldybei žmona nusiuntė užklausimą, kodėl taip pasielgė su mumis, tik atsakymo vis nėra, o ir tikriausiai nebus.

Aš juk specialiai ta proga pasikviečiau dukrą Eveliną, kad vyktume kartu į minėjimą, ji taip pat atsiprašė anksčiau. Nepatogu buvo prieš dukrą, kuri atvyko iš Klaipėdos.

Jaučiausi tarsi gavęs mazgote per veidą. Tai apie kokią pagarbą atminčiai kalbame ir kam ji reikalinga?

Ar tam, kad valdininkai turėtų galimybę savo iškrakmolintus veidus parodyti, kokie jie neįkainojami ir nepamainomi patriotai?

Antra vertus, stebina, kodėl „kairė nežino, ką veikia dešinė“.

Ar tik savivaldybės klerkų trubadūrams ir garbintojams teikiama tiksli informacija, o kiti – „moškės, neverti dėmesio“? Tik penimi iš valdininkų rankos ir giedantys jiems ditirambus verti išsamios ir tikslios informacijos?

Juk taip, cholopai? Lenkitės ir kęskit, niekur nedingsite, rinkimuose mus rinksite ir toliau!

Nes aš esu viešpats, iš dangaus nuleistas jus valdyti, mano didybė ir valdžia per amžius.

Amen.

Pabarstykite lesalo paukščiams. Lai čiulba man himnus.

Post scriptum: staiga prisiminiau tuos senus 1972-uosius, kai Kaune susidegino Romas Kalanta. Tuomet sovietai irgi paankstino Romo laidotuvių laiką, kad kapinėse nesusirinktų žmonės ir, neduok, Dieve, čia neįvyktų koks mitingėlis. Rezultatas buvo priešingas: žmonės taip įpyko, kad jiems neleido pagerbti didvyrio ir kankinio, jog patraukė visa minia Laisvės alėjon, mojuodami kumščiais ir šaukdamiesi laisvės Lietuvai.

Kaune daugiau nei savaitę skraidė akmenys.

Nepamirškime to, išmintingieji kurmiai.