Žiemojimo paveikslėliai

Žąsų romantika

Lietus čia toks pat retas, kaip būdavo pas mus Kalėdų sniegas. Bet šiemet, sutinkant Naujuosius, vaikų džiaugsmui pasipylė liūtis. Buvo galima taškytis po balas, lėkti dviračiais tuščiomis gatvėmis, žeriant į šonus purslus ar stovėti po lietvamzdžio dušu, klausantis, kaip vandens čiurkšlė skalbia nugarą, ir spiegti. O kitądien po liūties taip sužaliavo žolė, net akis įskausta bežiūrint. Ir visur: parkuose, kalnų šlaituose, slėniuose. Žalia žalia. Pievoje, anapus gatvės, šviežią žolę peša žąsys. Didelės, storos, ne tos kuklutės pilkės, kurios grįždamos  sustoja Rusnės pievose. Čia žiemoja turbūt kokios kanadinės ar iš Aliaskos? Bet ir didumas – vienos nepakeltum, o jau dviejų nė iš tolo. Ir gerklingos, rytais kai sušneka, nebeužmigsi, o juk už dviejų  gatvių  ir dar namų eilės  jos ten vaikštinėja. . Bet man mielesnės  tos mūsiškės, apie jas ir galvoju, jų ilgiuosi – juk mūsuose jos tikros pavasario pionierės – pavasario vedlės.

Kitaip apie žąsis galvoja mano devynmetė anūkė. Ji pro tuos paukščius rytais kartu su tėvu mokosi bėgioti.

 – Tėti, juk tu su šautuvu gali vieną sumedžioti? Trekšt, nusuku sprandą ir į puodą.

 – Čia negalima medžioti.

 – O su tinklu pagauti?

 – Irgi negalima, juk jos čia žiemoja.

 – Tai gal man katiną atsivesti?

Po keliolikos minučių, užlenkę ratą, grįžta atgal. – Žinai ką, tėti, labai jau gražios tos žąsys. Aš jas nupiešiu. – Kiek pagalvojusi: – tik be lapės. Ruda spalva labai pagyvintų piešinį, bet juk tada žąselėms bus nesaugu?

Žemės žaizda

Džosua  nacionaliniame parke, pervažiavus kalnus, pasitinka pilkšva sausžolių, krūmokšnių viena kita skurdžia palme pamarginta dykra – karštoji dykuma. Lyg atrajojantys prieštvaniniai gyvuliai tarp augalų guli didžiuliai akmenų luitai. Kelias veda toliau – vis  labiau  ir labiau asfalto pakraščiuose tankėja milžiniški akmenys, pagaliau regime juos dunksančius  abipus daugiaaukščių namų pavidalais. Šiems uolų dariniams 100 milijonų metų. Graudžiai mažais nykštukais šalių jų atrodytų atridenti mūsų Puntukas ar Barstyčių akmuo. Šiltas lietuviškas jų vaizdinys ištirpsta tolybėje, kai sustoji greta šitų milžinų. Tylūs, mąslūs, bet paslaptingai baugūs. Nenoriu prie jų prisiglausti. Mintyse paglostau savąjį Puntuką, ir pro vėjo išskaptuotą uolos luite kaukolę traukiame gilyn į dykumą.  Peizažas kinta – dabar, kiek akis permato per kaktusų tankmę  iki pat horizonto, plyti žydintys  jų  plotai. Lentų takeliai ir įspėjamieji  ženklai primena pasisaugoti besišildančios gyvatėlės, iguanos ar nenuminti guviam driežiukui uodegos. Nepažįstamas, bet malonus  geltonų žiedų kvapas lengvai skverbiasi į plaučius.. Pagaliau Mojave jukų platybės. Pavieniui ar po kelis šie keisti medžiai ne medžiai tiesia į dangų šiurkščias rankas. Nesuprasi, ko jie meldžia – lašo lietaus, žmogaus artumo, ar tiesiog kaip ir vis esantys po saule veržiasi į šviesią erdvę. Laisvės ar pažinimo troškimas? Bent erdvės tikrai daug, nors tarpušvenčiu čia pilna atostogaujančių žmonių. Būryje kopiame į apžvalgos aikštelę ant kalno skardžio. Uolų luitais nubertas kalno šlaitas stamenai neria žemyn į platų slėnį. Anapus jo vėl mėlynuoja kalnų juosta. Mėlynuoja, nes slėnis platus ir gilus. Pačiame jo dugne mylių mylias į šiaurę tįsta atvira Žemės žaizda – tai didžiojo Ugnies žiedo dalis Kalifornijoje. Ar tik neplykstels iš plyšio ugnikalnio lava, at nepajudės susikeitusios žemės mantijos plokštės, neims slinkti artyn ar tolti viena nuo kitos tos slėnį rėminančios kalnų juostos. Bet ramu, tik vėju kvėpteli priartėjusi Žemės paslaptis, ir vėl pusbalsiu į slėnį srovena susimąsčiusios minios šneka.

Baltų rožių mistika 

Ne, tai ne apšerkšnijusi ar sniegu pridengta gyvatvorė baltuoja, tai žydi rožės. Visur: šaligatvių pakraščiuose, plačiomis lysvėmis supa parkavimo aikšteles, riboja kelių juostas. Baltos, purios, bet ne mūsiškos, be paslaptingojo vidurio pumpuro. Pasilenkime virš savųjų – net baigiantis nubyrėti žiedas stipriai laiko kietai susuktą vidurio pumpurą. Tai baltosios rožės esmė, joje glūdinti paslaptis, kurią kiekvienas perskaito ir supranta savaip. Vienam joje susitvenkęs ilgesys, kitam gal neperskaitytas mylimojo (-osios) laiškas, tuoj tuoj atsiversiantis džiaugsmas.  Besiskleidžiančiame baltame žiede begalė skaitomą turinį nušviečiančių spalvų ir atspalvių. Jie kinta, mainosi ir tik pro ašaras teišblunka. Nežinau kito tokio, gebančio kalbėtis su žmogumi,  žiedo. Tik baltų rožių. O šitos, imituojančios apsnigtas gyvatvores, tyli, jos tuščiavidurės, nors, kaip pastebėjau, purios ir vešlios. Nedora būtų vadinti jas tuščiažiedėmis, besielėmis, jos gražios, skirtos gyventojų džiaugsmui ir grožiui, ypač jų glaudi dauguma. Kas išdrįstų šitaip žydėti kiaurą žiemą, kurią, beje, su dviženkle šiluma ir žiema negali vadinti. Ar dėl to neatitraukiu nuo jų akių, o gal esama kažko svarbesnio? Varge tu mano, kaip iš karto nesusivokiau – jos griauna mano stereotipinį požiūrį į čia gyvenančius žmones, jų bendravimą su šypsena. Kiek panašumo: įsigyventa vieta, nuolatinis darbas, namai, aprūpinta šeima. Tie žmonės gyvenimą gyvena kasdien kaip ir tos rožės, nepažįstančios tikros žiemos.  

Pasiilgau beržo       

Paprasto lietuviško berželio. Ir to, kiemo pakraštyje su pernykščiu varnos lizdo gniutulu. Senas jis, pilko dangaus fone jo plonosios šakelės lyg juodu pieštuku kruopščiai išvedžiotas grafikos piešinys. Bet balandį tos šakos parus, pastorės, o einant pro šalį girdėsis, kaip ten, po žieve, tylutėliai srovena sula – kyla iš žemės gyvybė ir vieną rytą pasipila jaunute lapų žaluma. Ilgiuosi tų, kurie, atsiskyrę nuo vieškelio,  sustoja abipus keliukų į sodybas, lyg į svečius kviestų, lyg rodytų kelią į svetingus namus. O kokią šviesą skleidžia miške ant kalvelės sustojęs berželių būrys! Neatsižiūrėsi, kai ankstyvą pavasarį dar tarp belapių beržo šakų įstringa mėnulio pilnatis. Ilgu jo visokio: žaliuojančio, sušalusio, šarmoto, barstančio lapus rudenį. Niekam negalėtum jo atiduoti, tuo labiau persodinti į svetimą žemę, tegu ir šiltą, ir derlingą. Nederėtų jis čia tarp palmių. Visiems medžiams reikia savo namų.