Ieva – išbandymas saldžiu gyvenimu...

Gyvenimas – tik akimirka. Pralekia it sapnas. Vėliau visko neprisimeni, nebent detales. Išnyksta ir pažintų žmonių veidai. Laikas nusineša į nežinią turėtą šlovę, turtus. Romai žino kiekvienos valandos kainą. Kaip leisi laiką, toks ir būsi: linksmas, niūrus ar išvien ariantis. Bet nuo apvaizdos nepabėgsi – pasiimsi, kas skirta. Ieva buvo laukiamas vaikas. Mylima, tačiau nelepinama. Leonora ją mokė pareigos, kruopštumo, teisingumo, Arijus – burti iš delno, šokti drugeliu, groti gitara romansus, atidžiai įsižiūrėti į žmones ir pasikliauti likimu. Tėvas iškeliaudavo pusmečiui, metams, dvejiems. Sugrįždavo ne tuščiomis: su pinigais, dovanomis žmonai ir dukrai. Kartais ateidavo siuntinys. Jį išpakuodavo Ievą. Kaip nustebo radusi nuostabią ispanišką vėduoklę išpuoštą gėlių piešiniais. Ieva greit išmoko ja naudotis ir žvelgti pro vėduoklės viršų tarsi pikų dama. Kai suaugo, jai tai pravertė.

Leido į padangę aitvarus

Leonora su dukra prieš dešimtmetį persikėlė iš Alytaus į Pamario kraštą, kur buvo įsikūręs jos brolis Justinas. Jis antrosios pusės neieškojo, ūkininkavo, buvo paniręs į darbus, o laisvalaikį skirdavo knygai – mėgo skaityti klasikinius romanus. Kažkiek palenkė prie to ir Ievą, nors ši labiau mėgo leisti į padangę aitvarus, lankyti mokyklos tautinių šokių būrelį, kur niekas jai neprilygo. Klasės draugės vapėdavo: „Ko norėti, čigonė!“. Ieva neįsižeisdavo, šypsodavosi. Mergaitės irgi atleisdavo vadžias, nurimdavo, prašydavo Ievos pamokyti šokėjos laikysenos, gracijos. Beje, Ieva ir iš delnų joms paburdavo, pranašaudama tik gerą, o gyvenimo liniją kertančius nerimastingus ženklus nutylėdavo. Kam gąsdinti? Nelaimės ateina nelaukiamos.

Ieva gerai mokėsi iki dešimtos klasės, bet gimnazijos nebaigė: pabodo. Leonora barė, Justinas nesikišo, gi aštuoniolikmetė laikėsi savo - nusprendė pati užsidirbti pinigų. Ją jau viliojo platesni ir laisvesni gyvenimo vandenys. Ieva gerbė motiną, jaukius namus, tačiau nepakėlė besikartojančios rutinos, kai kiekviena diena tokia, kaip vakarykščia. Leonora širdyje suprato, kad dukrai šaukia tėvo balsas, paveldėta prigimtis keliauti, o ne sėdėti prie siuvimo mašinos ar kapstytis darže. „Mama, aš moku nuspėti ateitį, moku žavėti šokiu, skambinti gitara. Mane traukia parodyti, ką sugebu. Būsiu netoliese, Klaipėdoje, šoksiu naktiniame klube, bursiu. Žinau, tėvas sugrįš ar pas save pakvies, bet negreitai, abi to lauksim. Aš nepražūsiu, parvažiuosiu tave apkabinti“, - taip įkalbinėjo Ieva motiną. Leonora nusileido. Aitvaro juk neuždarysi. Ir dukra po savaitės išskrido.

Privačių vakarėlių sūkuryje

Ieva važiavo į Klaipėdą, o atsidūrė po poros dienų Kaune. Uostamiestyje vieno naktinio klubo galva nebesutiko Ievos išskiestomis rankomis, nes netikėtai sutarė su grupe muzikantų ir kita dainininke, jau žinoma Lietuvos estrados pasaulėlyje. Ievos atsiprašė, jai pasiūlė važiuoti į Kauną ir linksminti privačių, uždarų vakarėlių svečius. Pasakė, kam paskambinti ir kad jos lauks, apgyvendins, skirs bandomąjį laikotarpį. Kas beliko? Ieva su nedideliu bagažu išsigrūdo į Kauną, nepažįstamą jai miestą. Ją pasitiko įžūlokas jauniklis, iškart bandęs kabinti dar skaisčią panelę, bet, gavęs antausį, ataušo, nuvežė į vieno kambario butą su patogumais ir pasakė, kad jos likimas spręsis rytoj vakare šefo namuose, kur turės konkuruoti su kauniete, kuri iš jų bus grakštesnė, gražiau gros, kaip bendraus su kviestais sveteliais. Vaikinas, nepaisant antausio, netikėtai pridūrė, jog jis palaikys Ievą.

Vakarėlis atnešė sėkmė Ievai. Išsidažiusi Kauno mergužėlė Ievai neprilygo. Tiesa, šampano išgėrė daugiau nei konkurentė provincialė. Niekam neprasprūdo pro akis, kad kaunietė - nujodinėtas ponis. Nedidelė publika Ievai sumetė arbatpinigių – 120 eurų. Šefas Kęstas išlydėdamas paporino, jog per tikrą vakarėlį uždirbama nuo 200 iki 800 ar daugiau eurų. Viskas priklauso, kiek šokėja susilauks gerbėjų, kaip jiems įtiks. Taip prasidėjo naujas Ievos gyvenimas. Ji dėl ateities nesijaudino.

Jau pirmas Ievos pasirodymas uždarame pobūvyje buvo malonus jai ir nedidelei, matyt, vidutinio verslo klasės publikai. Pilkų atspalvių vyrų kostiumai, nerėžiančių spalvų kaklaraiščiai, sulaižytos šukuosenos ar užšukuotos plikės. Damos buvo spalvingesnės, balsingesnės, kai kurios pavydžiai nužvelgiančios šokio debesyje besisukančią Ievą. Joms geriau patiko, kai šokėja paėmė gitarą ir suskambo švelnūs, virpantys stygų akordai. Vyrai irgi plojo muzikantei, bet dar labiau, kai mergina sklandė jai priskirtoje erdvėje, vyniodama apie save platėjančią šilkinę, sidabro gėlėmis siuvinėtą oranžinę suknelę ar kiek pakeldama rūbą ir atidengdama akimirkai sušvytėti šlaunis. Vyrams išėjus parūkyti Ieva neįkyriai pasisiūlė arčiau sėdėjusioms dviem damoms nuspėti jų likimus pagal delno linijas. Viena sutiko ir paklausė, ar Ieva chiromantė? Ši linktelėjo galva ir įniko studijuoti atkištą dešinės rankos baltutėlį delną. Tą vakarą Ieva uždirbo 700 eurų ir puokštę baltų rožių. Per pirmą mėnesį Ieva pasirodė trijuose vakarėliuose. Ponai ir ponaičiai buvo mandagūs, jos šefas patenkintas. Ieva iš savo uždarbio 800 eurų atidėjo motinai. Ėjo rugsėjis. Lapkričio pabaigoje Ieva ketino kelioms dienoms aplankyti Leonorą ir Justiną. Iš tėvo žinių nebuvo.

Gerbėjai ir niekšai

Vakarėlių privačiose valdose minos – alkoholis, narkotikai. Prilupę vyrai kartais tiesdavo godžias rankas į Ievą, kuri stengdavosi išsprūsti iš tų letenų. Ji atsisakydavo pabaigti vakarą saunoje ar kur nors važiuoti su siūlytoju praleisti naktį už atlygį. Prisieidavo meluoti, kad yra susižadėjusi ir nelaisva. Pasitaikydavo ir labai atkaklių kavalierių, net tėviško amžiaus, užsigeidusių jauno, lankstaus kūno. Tuomet į pagalbą Ievai ateidavo Kęstas, randantis klientui tikrų naktinių peteliškių. Kaune smagių mergužėlių - į valias! Ievai būdavo lengviau straksėti, kai vyrišką kompaniją praskiesdavo jų moterys ar draugės vienam sykiui. Ievos šefas Kęstas greit suprato – naujokė neskuba pulti į pirmą pasitaikiusį glėbį, nenusipirksi juos šlamančiais eurais ar doleriais, pažadais keliauti kruiziniu laivu, skristi pašėlti į kokią egzotišką šalį.

Ieva buvo linksma, bet ne paika. Čigonė su vėduokle pobūvių organizatoriui Kęstui padarė gerą įspūdį. Patvirkusiais laikais doros merginos, apdovanotos meniniais įgūdžiais, nesimėto. Grojanti, dainuojanti, šokanti bohema vaikosi nuotykių, gyvena svaigulio euforijoje. Jis bijojo, kad Ieva arba neatlaikys tos karuselės, sulūš, pasiduos lengvo gyvenimo kerams arba pabėgs. Jo abejonės turėjo pagrindą. Ieva, nuolat smaigstoma vyrų alkanų žvilgsnių, nutuokė vaikštanti liepteliu per bedugnę ir bet kada gali būti nedorėlio nustumta į prarają. Tarp jai asistuojančių vyrų, bučiuojančių ranką arba pakeltą sijono apvadą, ji nematė savojo jaunikio. Ieva ilgėjosi kuklumo, natūralumo, o ne teatrališkos vaidybos.

Tiesa, ji dovanodavo vakaro klientams paslaptingus žvilgsnius iš po išskleistos vėduoklės tarsi juos kviestų į meilės stebuklus žadantį pasimatymą, tačiau ji siuntė darbo pareigos prispirtą apgaulę. Protingas suprastų, nesigundytų, apsvaigęs nuo viskio – ne, priima už tikrą pinigą ir susimovęs supyksta. Ievą žaidė pavojingą žaidimėlį. Atstumtasis galėjo sumanyti kerštauti pats ar ką pasamdyti. Jei patykojęs primuštų – pusę bėdos, bet gali ir blogiau nutikti...

Atsisveikinimas su šokiu ir laiškas iš Valensijos

Ieva ištvėrė dar du mėnesius. Per vieną vakarėlį prie jos pristojo labai savimi pasitikintis, galingo stoto vidutinio amžiaus vyras. Jo sprandas buvo kaip buliaus. Iš po gelsvų marškinių apykaklės matėsi tatuiruotė: kaukolė. Gaujų nario pigiai neatsikratysi. Ieva, nutaikiusi progą, paprašė Kęsto, kad jis ar jo vadybininkas tyliai parvežtų į namus. Pasakė priežastį. Šefas sutiko, parvežė pats. Ryte Ieva, paskambinusi šefui, pranešė išvažiuojanti, atsiprašė nutraukusi žodinį susitarimą. Kęstas bandė įkalbinėti pasilikti, bet Ieva jau dūmė su manta taksi automobiliu į Šilutės rajoną. Ji jau turėjo naują planą: pelnytis nuspėjant ateitį moterims. Bet ne Šilutėje – per maža. Nuo gegužės iki spalio Ieva rasdavo pakankamai smalsių ar net mistiškai nusiteikusių klienčių Palangoje, o žiemomis – Klaipėdoje.

Dar vienas pinigų šaltinėlis – mokė vaikus groti gitara. Daug eurų nepribyrėdavo, bet išsiversdavo. Leonora paremdavo dukrą užsiaugintomis daržovėmis, bulvėmis. O jaunikis vėlavo, nors Ieva neužsidarydavo namuose. Gražių vaikinų sutikdavo, tačiau širdis nė prie vieno nepalinko. Kandidatams į sutuoktinius trūko ir išminties, ir džentelmeniškumo. Ieva tai pamatydavo ne tik iš jų delnų.  Negi teks senmergės dalia?

Pernai, rugpjūčiui įpusėjus, Leonora paskambino Ievai ir pranešė, kad tėvas kviečia jas visam atvažiuoti į Ispaniją, į Valensiją, nes gavo nuolatinį ir gerai apmokamą darbą. Jo darbdavys – pasiturintis verslininkas, ispanas. Ievai sužibo akys – gyvens prie Viduržemio jūros, didžiuliame, gražiame mieste, įkurtame romėnų dar prieš mūsų erą. Ieva juto, kad ten taps nuotaka. Ir išdūmė pirma. Leonora liko laukti dukros žinios, kaip įsikūrė pas tėvą, ar tikrai verta parduoti butą bei sodą kaime ir iškeliauti ten, kur saulės ir šilumos daugiau nei Lietuvoje.

Sunku atsisveikinti su taip įprastomis vietomis, pažįstamais, sunku pagalvoti, jog gal niekada nebepavaikščiosi Alytaus gatvėmis. Ieva sugrįš pasiimti motiną į pirmą pastarosios kelionę lėktuvu. Toks yra gyvenimas: spėjamas, bet nenuspėjamas...