Vakaruškos

O jie šilti ir jaukūs kaip spragsinčios židinyje malkos, kaip tyliai plazdanti žvakė ant svetainės stalo. Šįvakar kiek pavėluotai – metų veiklos ataskaita. Net nuostabu, kiek visko per tuos metus būta, kiek nuveikta, išgyventa ir patirta. Gerai, kad mūsų tarpe yra talpaus žodžio meistrė ir veiklos registratorė – nuoširdžiai plojame jai ir vadiname darbštuole, mūsų  visų ir atskirų autorių jungtimi su spauda ir visuomene.

Būta. O ko norime šiemet, ko ilgisi širdis, tas niekada nesenstantis variklis krūtinėje? Keliausime. Grįšime į mitinę istorinę praeitį per eilę piliakalnių. Išskirtinį Lopaičių akmenyną aplankysime, užsuksime į Kalvių piliakalnį, prisiminsime senovinę Žemytės gyvenvietę, svečiuosimės Daivos ir Donato Abručių sodyboje „Medaus klėtelėje“, kur ne tik skanausime įvairių skonių medaus, midaus, bet ir pasinaudosime bičių terapijos saldumu. Tai tik dalis išvykų, o jų kartu ir individualiai tikriausiai bus daugiau. Esame kviečiamos, o ir pasisiūlome pačios į literatūrines popietes bibliotekose, galvojame apie įdomius susitikimus su mūsų krašto žmonėmis ir išsamią latvių literatūros apžvalgą (Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga 2023-iuosius skelbia Latvių literatūros metais). Viso to labai reikia sielai, nepasotinamai dvasiai, kuri štai per tą pilkąjį mūsų žiemlaikį galvojo ir ieškojo atsakymų į įvairiausius klausimus. Kodėl taip greitai blunka iš atminties išėję mūsų gyvenimo pakeleiviai: L. Daukšaitė, M. Smelevičius, B. Gaigalienė, tik retkarčiais beblyksteli jų sukurtų tekstų eilutės, suskamba dainų melodija. Prisiminimai veda ir toliau – negali be jaudulio mąstyti, ką mes padarėme su savo žeme, kai stovi nesulaikomai tirpstančiame Šveicarijos kalnų ledyne, kai sausį matai, kaip brinksta Rusnėje alyvų pumpurai, kaip pro išskydusį ledo stogą kalasi snieguolės, suledėjusius žiedelius Alytuje kelia žibuoklės. Kaip istorija įvardins mūsų laikmetį ir mus, kokį mitą kurs apie mūsų savimonę ir genetinį tipą? Pagaliau, kaip mes gyvename čia ir dabar? Kiek gyvename, kiek leidžiame per mus tekėti beprotiškai lekiančiam laikui, kokie psichologijos, grožinės literatūros ar istoriniai veikalai palenkia mus prie knygų, verčia paimti į rankas pieštuką ir parašyti tokį neklusnų minčiai, maldai ar jausmui išsakyti žodį? Prie kurios versmės ilgėliau sustos šiemet „vakaruškos“ ne tik šio vakaro mintys. Gerokai purtomos važiuojant tamsiu, prieš dviejų kadencijų mero rinkiminiu pažadu netesėtu išlyginti keliu namo.