Jūratė Daugalienė: esu tiesiog žmogus...

- Kaip pradėjote savo, kaip režisierės, kelią?

- Mokydamasi Klaipėdos universitete įgijau lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos bei teatro režisierės specialybę. Pirmasis pastatytas spektaklis buvo diplominis darbas – „Raganos miltai“ (E. Matulaitė). Svarbu paminėti tai, jog šis spektaklis buvo pastatytas su Usėnų mokyklos mokiniais naujutėlaičiuose kultūros namuose. Mano kurso teatro meno dėstytojas Antanas Milinis buvo pažadėjęs, kuris diplominis spektaklis surinks daugiausia balų, tas bus vežamas į Lietuvos nacionalinės televizijos studiją ir bus filmuojamas. Taip ir atsitiko su mūsų „Raganos miltais“ – spektakliukas buvo nufilmuotas televizijoje ir parodytas visai Lietuvai. Filmavimas vaikams paliko didžiulį įspūdį.

Dvidešimt penkerius metus dirbau Šilgalių pagrindinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ir visada vadovaudavau mokinių teatro būreliui. Sukurta daug literatūrinių kompozicijų, dalyvauta savivaldybės bei regioniniuose meninio skaitymo konkursuose. Su suaugusiųjų teatru pradėjau dirbti taip pat Šilgaliuose. Su spektakliu „Metamorfozė“ (Francas Kafka) nukeliavome net į tarptautinį mėgėjų teatrų festivalį, kur pasirodėme kaip vienas iš geriausių Lietuvos teatrų.  Įsimintinas spektaklis buvo „Kristijonas“ pagal Sauliaus Šaltenio romaną „Kalės vaikai“. Šiame spektaklyje vaidino ir vaikai, ir suaugusieji – iš viso 24 dalyviai. Scenoje veikė mokytojai, mokiniai, mokinių tėvai, seneliai. Repertuare buvo ir linksmų, ir rimtų vaidinimų, su kuriais apkeliavome visą Lietuvą. Žiūrovai matė „Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės“ (Žemaitė), „Kurpės“ (P. Cvirka), „Endriuso nuotykis“ (H. Fildingas) ir kitus spektaklius.

- Su kokiais iššūkiais tenka susidurti kuriant mėgėjų teatrą?

- Šiuo metu dirbu su Usėnuose įkurtais dviem teatrais – etnografiniu suaugusiųjų teatru „Negelys“ ir Kiemo lėlių teatru. Teatras kaime reikalingas, kaip saviugdos bei saviraiškos priemonė. Norėdami sukurti spektaklį turime gilintis į literatūros tekstą, jį suvokti ir savaip interpretuoti. Aktoriams taip pat būtina perskaityti kūrinį. Kad atskleistume kūrinio idėją, tenka pasitelkti įvairias teatro išraiškos priemones. Tai darome naudodami kuo mažiau dekoracijų, apšvietimo įmantrybių, nes pasirodome įvairaus dydžio scenose, netikėtose erdvėse, kur galimybės ribotos, tad iš karto apgalvojame, kad būtų paprasčiau gastroliuoti. Spektakliui svorio suteikia vaidintojų kūrybiškumas ir mizanscenų įvairovė, kas neleidžia žiūrovui nuobodžiauti. Kadangi atstovaujame Mažosios Lietuvos regionui, mokomės daug šio krašto dainų, šokių. Pats didžiausias iššūkis – brangios kelionės, nes kolektyvai dideli – viename 15 aktorių, kitame – 8.

- Gal turite savo poziciją apie profesionalaus teatro situaciją Lietuvoje?

- Profesionalūs teatrai Lietuvoje, mano nuomone, yra labai spalvingi repertuaro prasme, formuojantys žiūrovų pasaulėjautą, meninį skonį, plečiantys akiratį. Pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo spektakliai įdomūs ne tik Lietuvos žiūrovams, bet ir Vokietijos, Kinijos, Rumunijos, Norvegijos, Rusijos, Ispanijos, Italijos ir kitų šalių teatro mylėtojams. Spektakliai „Tartiufas“, „Išvarymas“, „Mūsų klasė“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“ mums yra kūrėjų didžiulė dovana, atverianti savęs ir pasaulio pažinimo džiaugsmą.

- Kokie aktoriai vaidina Negelio teatre? Kaip Jūs juos atradote, ar kaip atrado jie jus?

- Usėnų teatruose vaidina atkaklūs ir darbštūs aktoriai. Jei nori, kad tave išgirstų žiūrovas, neužtenka išmokti mintinai tekstą, reikia gerai žinoti savo uždavinius scenoje. Be abejo, tai kūrybiški ir jautrūs žmonės, gebantys įsiklausyti ir papildyti rašytojo bei mano siūlomas mintis ir išraiškos priemones, kad vaidmuo tekėtų nuosekliai ir atliktų savo misiją spektaklyje. Dažnai pasakau, kad spektaklis turi skambėti kaip orkestras: niekas negali išsišokti arba atvirkščiai – tyliai stovėti kamputyje ir, neva, žodžių nesakau, tai jau kaip nors… Kiekvienas judesys scenoje svarbus, jis turi nešti žinią. Tad aktoriams esu labiausiai dėkinga už jų kantrybę, nes pats spektaklio kūrimo procesas yra savotiškai nuobodus, besikeičiantis mažais žingsneliais, kol galų gale gali parodyti žiūrovams. O atradome vieni kitus paprastai. Usėnai yra mano gimtinė (tiksliau, Rezgių kaimas). Bendruomenės pirmininkė Aldona Rauktienė bei vaikystės draugas Vytautas Plačas buvo patys didžiausi iniciatoriai, kad aš atsirasčiau Usėnuose.

- Kuo skiriasi klojimo teatrai nuo etnografinio, ar tai tapatu?

- Manau, klojimo teatras turi didesnę laisvę pasirenkant repertuarą. Etnografinis teatras atstovauja tam tikram regionui, mūsų atveju – Mažajai Lietuvai. Dažniausiai spektaklių metu vilkime tautinį kostiumą, o vaidiname pagal šio krašto rašytojų kūrybą. Esame pastatę spektaklį „Kitą sekmadienį“ pagal Šarlotės Kaiser kūrinius, „Mano širdies marios“ pagal Hermaną Zudermaną, „Tėviškės rūkas“ pagal Ievą Simonaitytę, „Vyrai“ pagal Vydūną, „Titnagu apskelti“ pagal Ievą Simonaitytę, Editą Barauskienę ir kitus. Spektakliai atspindi mūsų regiono žmonių gyvenseną, vidinį pasaulį, istoriškai bei etnografiškai svarbius įvykius per herojų gyvenimo dramas.

- Jaunimo požiūris bendrai į teatro kultūrą ir į Jūsų, kaip režisierės, savanorišką veiklą kuriant teatrą?

- Su mokiniais dirbu Žemaičių Naumiesčio gimnazijoje ir matau, kaip noriai vaikai vyksta į spektaklius. Dažniausiai nuvykstame į Klaipėdos dramos teatrą. Gimnazistai jautriai reaguoja į dramos scenos pastatymus ir visada laukia kitos išvykos, kuri įkvepia į programinį literatūros kūrinį pažiūrėti kitaip. Neseniai savo mokinius pakviečiau pažiūrėti spektaklį „Titnagu apskelti“ – buvau nustebusi, kiek daug klausimų ir įžvalgų sulaukiau. O ir spektaklyje vaidinanti ketvirtokė Luka (atliko Ėvikės vaidmenį) devintokus nustebino savo puikia vaidyba. Gimnazijoje vadovauju teatro būreliui, kurį ištikimai nuo penktos klasės lanko keli devintokai, puikiai kuriantys literatūrines kompozicijas bei šauniai vedantys gimnazijos renginius. Pernai buvome apdovanoti mero padėkos raštu už pasiekimus ir šimto eurų kuponu. Daug džiaugsmo buvo… Mažesnieji irgi vejasi didžiuosius – jau dalyvauja meninio skaitymo ir kituose konkursuose, šventėse.

- Kas Jus inspiruoja kaip moterį, mokytoją ir režisierę?

- Didžiausi įkvepėjai yra knygos, supantys žmonės bei kasdienybė, kuri pilna įvairiausių nuotykių. Anot rašytojo Romualdo Granausko, atmintis – įnoringa, niekada nesuprasi, ką ji atsirinks ir pasidės į giliausius savo podėlius… Svarbesni dalykai dažniausiai ten ir nepatenka, o koks niekas, mažmožis, kokia vištos plunksna, įstrigusi bulvės žiede, gali iškilti prieš akis ir atsirasti spektaklyje… Esu tiesiog žmogus su savo gyvenimu, su savo aplinka, kuri ir inspiruoja.

- Knyga, sceninis veikalas, kinas, palikę Jūsų gyvenime didžiausią įspūdį, ką rekomenduotumėte Jūsų žiūrovams?

- Paskutinė skaityta knyga ir palikusi didelį įspūdį yra Delios Owens romanas „Ten, kur gieda vėžiai“. Žiūrėjau ir filmą, sukurtą pagal šią knygą. Labai sujaudino tiek knyga, įtraukianti nuo pradžios iki pabaigos, tiek filmas. Dažnai žiūrovai nusivilia filmu, į kino teatrą ateina su savo lūkesčiais ir laukia reginio, kurį susikuria savo fantazijoje... Aš nenusivyliau kino filmu, matyt, mano fantazija nėra tokia įnoringa. Man viskas patiko: ir dramaturgija, ir pagrindinė herojė, ir detektyvo bei melodramos dermės išraiškos. Kajos namelis filme buvo žymiai gražesnis nei aš įsivaizdavau… Labai kinematografiškas ir mane užbūręs romanas „Malda už Oveną Minį“ (Džonas Irvingas) įkvėpė su mokiniais sukurti literatūrinę kompoziciją, remiantis šios knygos epizodais. Pagal šį romaną taip pat sukurtas filmas „Simonas Birčas“, deja, jo dar nemačiau. Vitališkumo kupina Dina – tai Herbjorg Wassmo, norvegų autorės, herojė iš „Dinos knygos“, kuri savotiškai panaši į Kają, paslaptinga kovotoja už savo laisvą gyvenimą, tirpdanti melo ir neteisybės pasaulį, buvo mane benuvedanti į muzikos mokyklą, violončelės klasę, bet susiturėjau. O be reikalo. Manau, gera knyga, filmas, spektaklis turi žmogų pamokyti, praturtinti, kad jam šviesiau būtų gyventi.

Kiekvienas skaitytojas ar žiūrovas turi atsirinkti, ką skaityti bei žiūrėti, ir nešvaistyti laiko niekams. O jei netyčia pakliuvote į „meno“ pinkles, dėkokite Dievui, kad ne jūs jas sukūrėte.

Zemaiciunaumiestis.lt