Rinkimės atsakingai: kaip kandidatams sekėsi įgyvendinti praėjusių rinkimų pažadus?

Iniciatyvos „Žinau, ką renku“ duomenimis, geriausiai savo pažadus Lietuvoje įvykdė Lietuvos regionų partijos atstovė, Širvintų rajono savivaldybės merė Živilė Pinskuvienė. Politikė įgyvendino 97 proc. savo pažadų. Antroje vietoje socialdemokratas, Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas, įgyvendinęs 93 proc. pažadų. O štai tarp mažiausiai pažangių savivaldybių vadovų, „Žinau ką renku“ duomenimis, atsidūrė Žaliųjų partijos atstovas, Radviliškio rajono savivaldybės meras Vytautas Simelis, kuris įgyvendino vos 13 proc. savo pažadų. Ne ką geriau sekėsi ir Elektrėnų liberalui Kęstučiui Vaitukaičiui, įgyvendinusiam 30 proc. savo pažadų.

Pamario krašto vadovai pasigirti negali

„Šilokarčema“ išsamiau pasidomėjo pamario krašto savivaldybių vadovų pažadais. Per praėjusius rinkimus pasitikėjimą gavę ir ketverius metus darbams atlikti turėję Šilutės ir Pagėgių savivaldybių vadovai išties daug kuo pasigirti negali. „Šilokarčemai“ pavyko gauti oficialius priešrinkiminius leidinius su tuomečiais politikų pažadais.  

Šilutė: nelabai kas buvo žadama, nelabai kas ir padaryta

Šilutės meras per praėjusius rinkimus išskyrė keletą, beje, nelabai konkrečių rinkiminių pažadų, tačiau ir juos įgyvendinti nelabai pavyko.

Vienas tokių pažadų - „stipri, aktyvi, patarianti bendruomenė“. Kaip objektyviai pamatuoti bendruomenės „aktyvumą“ ir „stiprumą“, turbūt nelabai kas galėtų.

Ar sunkesnę gyrą, ar štangą pakelti bendruomenė gali, o gal tiesiog žmonės aktyviau vaikšto po Savivaldybės klerkų kabinetus, tai turbūt interpretacijų klausimas. Tačiau patariančios bendruomenės pažadą pamatuoti įmanoma. Daugybėje pasaulio valstybių politikai vykdo gyventojų apklausas vienais ar kitais klausimais bei remdamiesi jų rezultatais priima sprendimus. Tad šilutiškiai gali į šį klausimą atsakyti patys - kiek kartų per pastaruosius metus sulaukėte apklausos anketos ar kitokios formos visuomenei aktualiais klausimais? Kada vyko savivaldybės „mini referendumai“, kas mūsų klausė dėl Turgaus aikštės projekto ar ko nors kito?

Kitas pažadas - „suteikiama galimybė verslui kurti naujas darbo vietas“. Vėlgi klausimas retorinis - kaip Savivaldybė gali atimti tokią galimybę? Kad ir kaip ten bebūtų, pagelbėti verslui vietos valdžia tikrai gali, pavyzdžiui, įsteigiant šalyje populiarią „Spiečiaus“ platformą, kur pradedantys verslininkai aprūpinami kabinetais, kompiuteriais, konsultacijomis ir kita įvairia pagalba. Deja, nei „Spiečiaus“, nei panašios platformos Šilutėje neatsirado. O mokesčiai patiems smulkiausiems, kurie dirba su verslo liudijimais, netgi padidinti. Tad apie indėlį į naujas darbo vietas mero komandai belieka tik patylėti.

Dar vienas Šilutės mero pažadas skamba taip - už atliekas mokama pagal principą „kas rūšiuoja, tas moka mažiau“. Taigi, šiandien prie daugiabučių konteineriai rūšiavimui stovi, tačiau nepriklausomai rūšiuoji ar ne, moki tiek pat. Pažadas konkretus, tačiau jis neįgyvendintas. Neatidarytas ir baseinas, nors pažadas toks buvo, šilutiškiai juo vis dar negali naudotis.

Meras taip pat žadėjo sudaryti sąlygas kiekvienam ugdytiniui tobulėti pagal jo sugebėjimus. Tačiau kaip šį pažadą nepriklausomai patikrinti, praktiškai neįmanoma.

Tiesa, kai ką iš priešrinkiminių pažadų Vytautui Laurinaičiui įgyvendinti pavyko. Į kadencijos pabaigą buvo atidaryti naujieji kultūros namai, iš tikrųjų pavyko išplėsti socialinių paslaugų galimybes įdarbinant daugiau soc. darbuotojų. Taip pat ligoninei buvo nupirkta ir naujos įrangos, tačiau toks pažadas laikytinas įgyvendintas tik iš dalies, nes kalba buvo apie moderniausią įrangą ligoninėje, kurios didesnė dalis nėra tokia.

Pagėgiams nepasisekė dar labiau   

Deja, tenka pripažinti, kad paskutiniai ketveri metai Pagėgiuose užklimpo ne tik stagnacijoje, bet ir intrigų liūne. Vaidui Bendaravičiui nepavyko įgyvendinti absoliučios daugumos savo pažadų, negana to, savivaldybė buvo vos per žingsnį nuo tiesioginio valdymo įvedimo. Pagėgiai skambėjo visoje respublikinėje žiniasklaidoje.   

Liberalams atstovaujantis V. Bendaravičius prieš rinkimus žadėjo netoleruoti nepagarbos žmogui, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Tačiau ištisos virtinės bylų teismuose ir darbo ginčų komisijoje baigėsi būtent ne savivaldybės vadovybės naudai, priešingai – reikėjo ištisai tuštinti savivaldybės biudžetą pralaimint prieš savivaldybėje dirbusius žmones.

Kitas panašus, kaip ir šilutiškio kolegos, pažadas buvo „inicijuoti aktyvų ir pastovų Tarybos narių, administracijos dialogą su gyventojais“. Deja, vėlgi jokių visuotinų apklausų ar mini referendumų nebūta. Gyventojai tik iš spaudos sužinojo apie Pagėgių centre dygstantį bokštą, o į tėvų nuomonę uždarinėjant pradinę mokyklą buvo visiškai neatsižvelgta. Dialogas su gyventojais pastebėtas tik likus geram mėnesiui iki rinkimų...

Taip pat V. Bendaravičius žadėjo „inicijuoti palankios verslui investicinės aplinkos kūrimą“, tačiau vėlgi jokių apčiuopiamų sprendimų ar naujo verslo atėjimo užfiksuota nebuvo. Greičiau atvirkščiai - darbo Pagėgiuose tik mažėjo.

Kitas 2019 m.  deklaruotas pažadas buvo „inicijuoti viešųjų erdvių atnaujinimą, dviračių takų įrengimą, efektyvią gatvių ir kelių priežiūrą“. Gaila, bet ir šis pažadas liko neįgyvendintas. Nors praėjo ketveri metai, pagrindinės viešosios erdvės tapo dar labiau apleistomis, o dviračių takų nenutiesta nė kilometro. O keliais bei gatvėmis žmonės skundžiasi vis dažniau. Tiesa, reikia paminėti, kad buvo nutiesta keletas naujų kelių, tačiau šie keliai buvo tvarkomi ne savivaldybės, o nacionalinės valdžios iniciatyva.

Kaip pavyko „užtikrinti kokybišką ugdymą, švietimo darbuotojų sąlygų gerinimą, plėtoti neformalųjį suaugusiųjų švietimą, daugiafunkcių centrų veiklą“, įvertinti galite patys – uždarytos šešios mokyklos, klasės įrengtos belangėse ar sausakimšose patalpose. Tai nekvepia jokia kokybe nei pedagogų, nei mokinių atžvilgiu.

Kalbėdami apie kitus praėjusiais rinkimais teiktus pažadus galime tik skėsčioti rankomis. „Išlaikyti sveikatos priežiūros įstaigų tinklą, gerinti paslaugų prieinamumą bei kokybę. Modernizuoti UAB Pagėgių komunalinis ūkis, užtikrinti efektyvų darbą, paslaugų kokybę, kainų pagrįstumą“. Viskas įvyko atvirkščiai - koronaviruso akivaizdoje griuvo visas savivaldybės sveikatos tinklas, darbuotojai išėjo į kitas įstaigas. Pagėgių komunalinis ūkis atsidūrė ties katastrofos riba – ištisais mėnesiais darbuotojai negauna algų, o paslaugos viena vertus nekokybiškos, kita vertus - vienos brangiausių Lietuvoje.

Taip pat buvo ir pakankamai nekonkrečių V. Bendaravičiaus pažadų, kaip „sudaryti sąlygas efektyvesniam savivaldybės valdomo turto panaudojimui“. Arba „užtikrinti rezultatyvų darbą rengiant paraiškas prioritetinių projektų finansavimui“. Šiuos pažadus įvertinti praktiškai neįmanoma, tad jų analizei eilučių neskyrėme.