„Laiškai iš Rusnės“ (ištrauka)

Daina mane guodė, kad Klaudijui viskas bus gerai, bet man vis tiek atrodė, kad po trisdešimt ketverių mokytojavimo metų išmetimas į gatvę prilygo skriaudai, nepasidavėme tamsiųjų jėgų nuosprendžiui, ir   kaip pasmerktieji džiaugėmės šios žemės dienomis, buvome sveiki, gražūs ir viskas nepaliaujamai stebino.  Pasiguodžiau savo kirpėjai, kad vyras bedarbis, tai ji padrąsino: „Džiaukis, kad vyrą turi, išlaikysi“. Tai  įkvėpė. Klaudijus buvo ramus kaip kovas atlaikęs didvyris, o man pildėsi vaikystės draugės Palmiros pranašystės, buvau ryški ir matoma. Niekaip netilpau į šešėlį. Prisišnekėjau korespondentui ir   pakliuvau į pirmą laikraščio puslapį. Nuotraukoje  buvau pavaizduota kaip sąvadautoja: „Siūlo valdžiai teikti intymias paslaugas“. Siūliau Rusnėje vietoj specialiosios mokyklos atidaryti linksmybių namus ir taip plėtoti verslą, taip pat kazino,  įkurti prancūziško stiliaus parką, niekinau valstybę, kuri nebeišlaiko mokyklų ir žemina žmones. Kažkas internetinio laikraščio komentaruose užrašė: „Būkit prakeikti, kurie sunaikino mokyklas“. Tai buvo stipru. Pilkieji mus pjudė ir naikino. Mes nepasidavėme.

Draugės juokėsi iš to straipsnio, su Daina skaitėme ir kvatojome iki ašarų,  jos klausiau, kodėl  taip linksma, ji sakė, kad  sugebu ramiai papasakoti absurdus ir tariamą Lietuvos gerovę. Liudvika agitavo miestelio pensininkus pirkti tą laikraštį,  žmonės skaitė ir juokėsi, ilgėjosi tiesos, veidmainystė apie skurdo mažėjimą ir rūpinimąsi žmogumi dusino.

 Valdytojas įraudęs iš įtūžio pasikvietė į savo kabinetą, ant jo stalo gulėjo subraukytas tas straipsnis, pažinau Pilkojo kardinolo braižą ir nuteikimą, metė man po nosimi laikraštį ir šaukė: „Ką tai reiškia“, aiškinausi, kad tai Kęsto Komskio projektas, nes jis užsakė sukurti filmą, kuriame piliečiai galėjo pasakyti, kaip jaučia laisvę Lietuvoje ir ką reikėtų siūlyti.

Prasidėjo mano esybės niekinimas, didysis buvo nusivylęs mano darbu, pagrasino, kad tuojau pat tuos Traksėdžius uždarys ir tai pademonstruodamas iškvietė vieną didžiausių mano priešų - Juodojo skyriaus vedėją, kuriai prie manęs tai ir pavedė. Išeidama  pasakiau, kad pažemintiems negali skaudėti, skriaudžiamieji turi būti bejausmiai, dar jį sučiupau už rankos ir paprašiau, kad taip labai nesijaudintų, nes jis visas drebėjo. Nuo  teisingumo pavirtau  baltu savo kiemo angelu, tokiomis minutėmis pajusdavau palaimintą ramybę, lyg kažkas dėl švento reikalo pakeltų nuo žemės tuo keliu į žvaigždynus, sukčiai niekada to nepajaus, tos galios, kurią mums aukščiausiasis suteikė užgimus. Mūsų drąsių protėvių sielos, mes jas turime. Tiesa tokia stipri, kad mes galime eiti, kur akys veda. Laikinai išeiname ir vėl įsikūniję sugrįžtame.  To pokalbio Klaudijui nepasakojau, jo siela klajojo, jam tada viskas buvo vis tiek, buvo nugrimzdęs į praeitus gyvenimus, džiaugėsi saule ir grybais, juokėsi iš Juodojo skyriaus veidmainystės ir Baltųjų rūmų kuriamos gerovės.

 Tada man tik ir reikėjo leisti pasisakyti, kai virė nuo skriaudos širdis, to tikėjosi vietinės žiniasklaidos šulas, kurio kalbos taisyklingumą tikrinau daugelį metų, norėjo pakišti man koją, supriešinti su rūmais, mano darbdaviais. Taip ir buvo. Tą filmą suko per vietinę televiziją visą mėnesį, draugės juokėsi ir komentavo iki nukritimo. Aš buvau nei gyva, nei mirusi nuo tokio dėmesio, kai kurie kolegos sustodavo ant laiptų, kad pažiūrėtų man į akis, tikėjosi sužlugdyti mane apkalbomis, aš buvau stipri kaip tas angelas iš  vaikystės kiemo, dar tada padėjo  Rūta Vanagaitė, parašiusi „Mūsiškius“: „Aš parašiau ir esu teisi, o jūs rašykit savo nuomonę“.  Žynė Liudvika įsakė: „Eik iškėlusi galvą“. Taip ir dariau, bet sąvadautojos įvaizdžio kepurę su didele Nikės sage pasikeičiau į kitą skrybėlaitę, kad mažiau miestelyje atpažintų ir nužiūrinėtų.

Buvau gerokai nustebusi, kai po savaitės kovo aštuntosios proga rūmų valdžia atėjo sveikinti su tulpėmis į  kabinetą.  Valdytojo vis dėlto paklausiau, ar jau nebėra toks piktas,  nusijuokė, kad pasakęs savo nuomonę, ir tiek. Buvau maloniai nustebinta,  tuo kilnumu aš nepatikėjau, nes per daugelį metų buvau gerokai aplamdyta ir vis blaškiausi, kokiai misijai esu pasiųsta. Kartais ir pati nesuprasdavau, kodėl vienaip ar kitaip pasielgdavau, vis nukreipdavo vidinis balsas, ta esybė iš Visatos. Tulpių dovanojimo  dieną su Daina ėjome miestelio gatvėmis žinodamos, kad sutiksime Seimo Pirmininko pavaduotoją Kęstą Komskį, jis taip pat mus sveikino su tulpėmis, bet antrą kartą tą dieną tulpę vėl pasisiūlė  valdytojas neleisdamas to padaryti Seimo nariui, atrodė toks širdingas. Buvau pamaloninta, nieko nebesupratau, kas vyksta. Seimo narys rūpinosi, kad  mano vyras gautų darbą, taip pat kiti partijos nariai rodė susirūpinimą. Tai  džiugino gyvenimą. Kai partijos susirinkime valdytojas savo darbą aukštai vertino dėl sumažėjusių Savivaldybės skolų, Seimo narys, kaip geriausias uždaromų mokyklų advokatas, įtikinėjo, kad negalima jų uždaryti, kad ne skolos svarbiausia, o žmonių bėgimas iš Lietuvos, aš jam pritardama statybų  verslininkui aiškinau, kad tik barbarai uždarinėjo mokyklas. Vėliau nei iš šio,  nei iš to staiga prie vaišių stalo valdytojas garsiai šūktelėjo: „Klaudijau, kodėl nereikia uždaryti tavo mokyklos“. Mano vyras tylėjo. Po pauzės Seimo narys ramiai pasakė, kad tam nėra pagrindo. Iš tiesų tam pagrindo nebuvo, nes dar užteko krepšelio lėšų mokyklai išlaikyti, bet valdantieji argumentavo, kad neišgyvens kitos mokyklos, o Traksėdžiai arčiausiai miesto ir jiems neskausminga. Aš vis galvodavau, kas gali  nustatyti tą skausmą. Tik mūsų sielos žinojo, kad reikės dar kartą atlaikyti ir laimėti jei ne šiame, tai kitame gyvenime. Kai žiūrėjau per rūmų langą į streikuojančių mokyklų mokytojus ir mokinius, maniau neverksiu, bet ašaros pačios kapsėjo: „Šalin rankas nuo mūsų mokyklos“, mokiniai ir mokytojai laikė visokius plakatus, vienas iš jų buvo „Meras melagis“, nes prieš  išrenkant jį visose mokyklose sakė, jei bus išrinktas, neuždarys nei vienos mokyklos, praėjo penki mėnesiai ir net trys buvo naikinamos, tai man atrodė šventvagiška, taip atrodo iki šiol. Tiek daug žmonių liko apgauti.

Su būrėja juos niekinome ir pranašavome, kad už tai jiems nebus gerai, ypač kaimynei skaudėjo širdį dėl Traksėdžių uždaromos mokyklos ir Klaudijaus, kurį ji gerbė už jo aprašomas bei organizuojamas mokyklos šventes. Ilgėjomės laikų, kai visi dirbantys sulaukdavo pensijos ir mokytojai masiškai nebuvo metami į gatvę, teisingumo partijos prašiau, kad bent rūpintųsi mokytojų stažinėmis pensijomis išdirbus 30 metų, aiškinau, kad japonai po penkiolikos metų išleidžia į pensiją. Kęstas Komskis rimtai klausė mano pasiūlymų ir mano pasisakymą tame filme parodė partijos kongrese, į kurį partiečiai manęs nesivežė...matyt, buvau per daug prisišnekėjusi. „Tvarkos ir teisingumo“ partijos kongrese tuo filmu, kuriame kalbėjau aš, drąsioji „Šilokarčemos“ žurnalistė Lijana Jagintavičienė ir kiti  šilutiškiai, nusivylę gyvenimu Lietuvoje, ypač  pasipiktino Remigijus Žemaitaitis, jis įsižeidė ir pasijuto klounu, iki šiol manau, kad mūsų mintys paveikė jį ir jis tapo brandesnis.

Pavasarį Klaudijus gavo atleidimo lapelį su užrašu, kad  kažkas apgailestauja, jog atleidžia iš darbo, bet neturėjo, ką pasiūlyti, nors nuo pensininkų mokytojų knibždėjo visos mokyklos, mano būrėja visai supyko ir pasakė: „Tu pamatysi, kas jiems bus, tu dar pamatysi, ji turėjo aiškiaregės dovaną“.

 Netrukus tikrai  vienas iš valdytojų susirgo nepagydoma liga. „Tai, matyt, pats kalčiausias, nė vieno man ten  jų negaila", - toliau piktinosi mano aiškiaregė kaimynė. „Tu atlaidi, o aš dėl sunaikintos mokyklos niekada nedovanosiu“. Jaučiau, kad karma už blogus darbus pasivys, tas šauksmas, paleistas į Visatą internetinio laikraščio komentaruose, skambėjo: „Būkit prakeikti, kurie uždarėte mokyklas“, Į tą pasipriešinimą buvo įsitraukę labai daug bendruomenės žmonių.

Tiek daug tame filme prišnekėjau, kad gavau politikų organizuojamame renginyje „Pamario ožkos“ nominaciją „Didžiausia širšė“. Buvo įteiktas usūrinio šuns kailis. Gaila, kad pats vedėjas Marijus Budraitis manęs į tą renginį nepakvietė, kailį man perdavė Baltųjų rūmų prievaizdas. Jis buvo gerokai sutrikęs, nes jo partijos narys gavo dovanų tokį pat kailį už „Metų plėšiką“, nes dėl jo partiečio kaltės Vaigauskas nusprendė organizuoti pakartotinius mero rinkimus. Kažkaip keistai užkliūva Šilutė per rinkimus.

Tą „Pamario ožkų“ renginį pažiūrėjau per Šilutės televiziją, pagal mano pasiūlymą įkurti Rusnėje linksmybės namus ir kazino vietoj specialiosios mokyklos, pasinaudojęs  idėja dainavo Rusnės moterų ansamblis su seniūne „man patinka man patinka Skardžius“ ir t.t. Jos vaidino prostitutes, o ant kėdžių buvo susodinti Seimo nariai A.Skardžius, K. Komskis, valdytojas ir kiti svarbūs asmenys. Kolegės sakė, kad mano idėja buvo juokingiausia. Aš taip pat vėliau juokiausi žiūrėdama įrašą. Tas dovanotas kailis per vasarą mėtėsi  mano namuose, kol rudenį sugalvojau parduoti Šilutės „Eksos“ kailių salonui, o vietoj jo nusipirkau nuostabiausius aštuntuosius kailinukus su sidabrinės lapės apykakle iki kelių. Tie kailiniai vėl man nukrito kaip apsauga  iš aukštybių, kai madų salone apžiūrėjusi karakulių kainas išeidama tarstelėjau, kad tie kailiniai man krenta kaip iš dangaus ir, kaip paprastai trečiadieniais, patraukiau į liuteronų bažnyčios labdaros parduotuvę, kurios savininkė  pasitikdama tarė: „Jums, kaip kailinių karalienei, turiu ypatingus kailinius, dar niekam nesiūliau, iš turtingųjų vokiečių, tik šį kartą nesiderėkit, nes neparduosiu“. Man labai rūpėjo grožis, nors man jų visai nereikėjo, nes išvakarėse buvau nusipirkusi trumpus juodo karališko karakulio, bet tie buvo dar gražesni. Negalėjau atsispirti tokiam dangaus rūpesčiui. Grįžau į rūmus įspūdinga puošmena. Išsirikiavo damų eilė, kurios norėjo juos perpirkti, bet šį kartą žodį tarė  mano vyras: „Neparduok, tu su jais labai graži“. Daina taip pat stebėjosi kailinių grožiu ir pritarė, kad tai man siųsta iš aukščiau, kad čia viskas ne šiaip sau, dar pridūrė, kad tai bus Inai dar labiau ko pavydėti ir apšnekėti. Daina žinojo, kad ji mus stebi ir niekina, mes jai buvome kvailos filologės. Aš su ja jau antri metai nesisveikinau. Gyvenau keistame gyvųjų teatre ir  supratau, kad mano esybė pati renkasi ir nieko atsitiktinio nėra. Po poros savaičių Daina nusipirko įspūdingus rusvus audinės kailinukus, ir vėl nieko atsitiktinio nebuvo, ji nuoširdžiai žavėjosi manaisiais ir jai nukrito iš dangaus, atvežti iš turtingųjų vokiečių. Abi laimingos juokėmės,  ryškiai švietė saulė ir akino, kalbėjome apie dukras, kurios, toks keistas sutapimas,  abi svečiavosi Kanarų salose.

 Iki šiol nesuprantu, kodėl gyvenimo režisierius apsupa mane kailiniais, gal tai kaip simbolis, kad praeitame ar šiame gyvenime man trūko dvasinės šilumos, o gal turiu saugotis nuo dvasinio šalčio,  gal šita priklausomybė kailiniams yra geriau negu priklausomybė  alkoholiui ar apgavystei, gal kažkas švelniai saugo nuo aplinkinių apgaulės.

Vita Jovaišaitė (Vita Stulgienė)

2016-11-11