Kaip Žemaičių Naumiestyje 1925 m. lankėsi Vydūnas

Vydūno 155-osioms gimimo metinėms

Dirbdamas įvairiose Lietuvos mokyklose mokytoju, o kai kur ir joms vadovaudamas, kultūriniam gyvenimui pagyvinti kartais pasikviesdavau, be kiltų žymesnių asmenybių, ir Vydūną, kad jis mokiniams ir ne mokiniams pakalbėtų, pasidalintų savo mintimis, įlietų į jų širdis humaniškų idėjų. O Vydūnas Lietuvoje ir tada jau gerai žinomas, ypatinga, patraukli asmenybė.

Vydūną esu kvietęs į Žemaičių Naumiestį ir į Kretingą. Į Naumiestį Vydūną praprašiau atvykti 1925 metų pabaigoje. Jis gruodžio 12 d. vidurinės mokyklos salėje skaitė paskaitą tema „Kultūros plėtotė“, o gruodžio 13-tą „Stelos kultūra“. Abi dienas klausytojų prisirinko pilnutėlė salė. Visi domėjosi paskaitomis, norėjo pamatyti patį Vydūną.

Vydūnas gruodžio 12-ja atvyko į Naumiestį apie 16 val. Pakvietėme prie padengto stalo. Apmetęs akimis ant stalo išdėstytus valgius, pasirinko, kas jam reikalinga pagal mitybos kalorijų kiekį, ir  daugiau jau nieko nebeėmė. Ant stalo buvo ir mėsiškų valgių, bet Vydūnas ir raginamas jų nevalgė. „Aš liavonų nevalgau…“, – pasakė ir prisipažino esąs vegetaras.

Besikalbant apie maitinimąsi, Vydūnas pažymėjo, kad Lietuvoje žmonės daug valgą. Galima esą prasimaitinti žymiai mažesniu valgio kiekiu. Vydūnas aiškino, kad persisotinimas slopinąs žmogaus dvasines jėgas. Mažiau besimaitinančio žmogaus lėgos esančios lakesnes, ideališkesnės ir patsai žmogus tobulesnis. Jis sakė, kad bulvė esanti maistingesnė už kiaušinį. Patarė, ko valgant nereikia maišyti: pieno su kiaušiniais, daržovėmis ir mėsa. Galįs įvykti apsinuodijimas. Papasakojo, kokią duoną jis sau kepąsis: malti nesijoti kvietiniai miltai, medus ir, berods, grietinė ar kitas koks riebalas. Patarė valgyti medų, riešutus. Vietoj tikros arbatos Vydūnas siūlė vartoti tarkuotas džiovintas morkas, obuolių žieves ar šiaip kokias žoleles.

Vydūnas maitinęsis du kartus per dieną. Paskutinis maitinimasis – antrą valandą (vidurdienį).

Kada mes jį pasikvietėme į Kretingą (tai buvo 1934 metais), Vydūnas atvyko jau po įprastinių savo pietų. Tada jis, laikydamasis savųjų mitybos principų, valgyti jau atsisakė, pareikšdamas: „Po antros valandos aš jau nieko nevalgau“. Prašomas jis pridūrė: „Paimsiu mažumą drėgmės“ ir suvalgė truputį kompoto.

Kai, eidamas pro mokyklos sargo butą, pamatė lovyje sudėtą sūdymą mėsą, Vydūnas lyg ir išgąstingai ištarė: „Einam čia liavonas“…

Pasakojo, kad jis sirgęs sunkia džiovos forma, net kraujais spjaudęs, bet, vegetariškai maitindamasis, vartodamas vaistažoles, sportuodamas, grynu oru kvėpuodamas, visai išsigydęs.

Arklys minta augaliniu maistu, aiškino Vydūnas, o kiek jis yra pajėgus!

Vydūnas buvo kuklus, paprastas, neieškojo sau ypatingų patogumų, nenorėjo būti daugiau už kitus aukštinamas, iškeliamas.

Kai nuvažiavom į Kuliešų siaurojo geležinkelio stotelę (du kilometrai nuo Naumiesčio) jo pasitikti, rogėse norėjom pasodinti kiek patogesnėje vietoje, tačiau jis niekaip nesutiko ten sėsti, o pasirinko kuo paprasčiausią vietą: atsisėdo atbulas, susirietęs ant savo miegamojo maišo.

Naumiestyje pamatęs iškabintą skelbimą, kuriame, be kita ko, buvo parašyta, kad į Naumiestį atvyksta „Prūsijos lietuvių patriarchas“, jis paskaitęs susiraukė ir pasakė man: „Nereikėjo taip rašyti“…

Kada jam nakvynei rūpestingai buvo paruoštas guolis, jis paprašė viską nuo lovos nuimti, paliekant tik čiužinį. Pasiėmė jis atsivežtąjį pilkos drobės maišą, perrištą paprasta virvele, ir mažytę knygos dydžio plokščią pagalvėlę, pripildytą paparčių lapų, aiškindamas, kad jie teikią geresnį miegą. Pasiklausė, kur šiaurė, ir, atsukęs galvą tą pusę, atsigulė.

Mano žmona, matydama, kad nehigieniška vežiotis niekuo neapsaugotą miegamąją patalynę, pasiuvo jam lininės kaimiškos drobės kelionmaišį. Vydūnas už tai jai labai buvo dėkingas: grįžęs net padėkos laišką parašė.

Naumiestyje mes turėjome pusantrų metų dukraitę. Stebėjome, kaip greit Vydūnas su ja susigyveno, susižaidė, lakstė su ja lyg mažas vaikas, lengvu žingsniu galais pirštų bėgiojo, tai pritūpdamas, tai pasistiebdamas, slapstėsi. Pastebėjęs ant grindų menkiausią šapelį, ima ji dviem pirštais ir deda į jam skirtą vietą.

Vydūnas vilkėjo naktinio sukirpimo marškiniais – tokiais, kad jo kaklo nevaržytų, užsirišęs tautinę juostelę.

Po paskaitos Vydūnas skubiai išėjo į lauką daryti gilaus oro iškvėpimo ir įkvėpimo, pats vis pasilenkdamas ir vėl išsitiesdamas, rankas iškeldamas ir vėl nuleisdamas. Po to bėgo prieš kalnelį. Jis sakėsi Klaipėdoje jaunų bėgikų lenktynėse laimėjęs pirmąją vietą. Vydūnas, nors ir senyvo amžiaus, buvo labai lengvas, liesas.

Pagal Vydūno įsitikinimą galima įžiūrėti žmogaus sielos būseną, o gabumus iš jo veido išraiškos ir  rankų linijų. Mano žmonai, pavyzdžiui, pasakė, kad ji turinti neišsivysčiusį talentą.

Vydūnas mėgo skambinti arfa. Iš viso jis mėgo švelnius garsus. Pamenu, kai į Kretingos geležinkelio stotį nuėjo vidurinės mokyklos mokiniai jo pasitikti ir,  kartu su juo eidami į Kretingą, dainuoti, Vydūnas, kiek paklausęs, pakentėjęs, paprašė mokinių nebedainuoti. Nepatiko jam jų šiurkštūs, trankūs garsai.

Vydūnas yra leidęs visą eilę žurnalų. „Jaunimą“ aš skaičiau jau nuo 1911 metų. Man giliai įstrigo į atmintį Vydūno pasakymas, išspausdintas „Jaunime“: „Geriau yra klaidžioti savo galiomis pasitikint, negu vaikščioti tikru keliu kitam vedžiojant“.

Šie atsiminimai buvo išspausdinti LKP Kapsuko rajono komiteto ir rajono darbo žmonių deputatų tarybos laikraštyje „Naujasis kelias“ 1969 m. rugpjūčio 21 d.

Už šią nuorodą dėkojame Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentui, daktarui Tomui Petreikiui.