Šilutiškis prokuroras, su kuriuo sveikinasi nuteistieji...

- Gimtinė, tėveliai, vaikystė, mokykla?

- Aš iš Barzdūnų. Kur gimiau, ten ir grįšiu atėjus metui. Tėvai Povilas ir Renė Elena, mėgusi save vadinti Regina, nes taip paprasčiau, gyveno vokiečių statybos name. Buvau vienturtis sūnaitėlis. Pagal tėvų genų liniją esu mišrūnas: turiu žemaitiško ir aukštaitiško kraujo, bet linkstu prie pastarųjų. Tėvas su „Rezginėlės“ šokėjais apkeliavo visą sovietinę Rusiją, o mama kilusi iš Zarasų krašto, kur plyti miškų žalumos ir vandenų mėlis. Buvau neblogas mokinys, normalus vaikas, bet kokia būtų vaikystė be trumpų akibrokštų: parūkiau už kampo, iškūliau langą, sudeginau tėvo sukrautą šieno kūgį. Mano seneliai gyveno Salake (Zarasų r.) prie Luodžio ežero. Mielai juos lankiau. Miestelio pasididžiavimas – tašytų akmenų balkšva bažnyčia, atlaikiusi šimtmečius. Gal 4-6 vasaras ten patarnaudavau mišioms, būdamas pionieriumi. Mokėjau mintinai katekizmą. Šilutėje baigiau tuometę 3-iąją vidurinę (dabar - Martyno Jankaus pagrindinė) mokyklą. Jubiliejinės 10-osios laidos abiturientas. Mano pirmoji mokytoja – Jovaišienė. Jos nepamiršau. Galvojau apie anglų kalbos studijas, tačiau, dėl tėvų įtakos, pasirinkau teisę. Savo nuostabai iš pirmo karto neįstojau į Vilniaus universitetą. Supykau, užsispyriau ir, atitarnavęs armijoje, sėkmingai išlaikiau egzaminus. Man tai jau buvo principo reikalas. Šiandien man 56-eri ir 32 metus dirbu prokuroru Šilutėje, kaip paskyrė pirmasis atsikūrusios Lietuvos Generalinis prokuroras Artūras Paulauskas.

- Prokuroro pareigos reikalauja didelio kruopštumo, pedantiškumo. Ar nepabodo?

- Nesvarbių dalykų prokuroro darbe nėra. Neslėpsiu - pavargau, drąsiai galiu sakyti, kad teigiamų emocijų reta. Nėra smagu siūlyti laisvės atėmimo bausmę prasikaltusiems. Man vis tiek jų gaila. Naiviai tikiu, kad žmogus gali pasitaisyti ir reikia jam palikti tą šansą. Savo ištirtų kriminalinių bylų neskaičiuoju, turiu rimtesnių užsiėmimų. Jas skaičiuoja padėjėjas. Beje, kas penkerius metus rengiamos prokurorų atestacijos. Jos ir parodo, kaip dirbame. Džiaugiuosi, kad per tiek metų prokuratūroje neapkerpėjau, neapsamanojau nuo rutinos.

- Ar esat prašęs skirti asmeniui griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos?

- Anksčiau, iki sustambinant prokuratūras ir teismus, esu pabaigęs nužudymų, išžaginimo, žiauraus plėšimo bylas. Maksimaliai mano siūlytos bausmės – laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Žinoma, tyčinių žudikų negaila. Prisidirbę tegul tūno kalėjime, kol užges. Galėtų sėdėti ir vienutėse. Užtektų laiko apmąstymams. Jiems vis tik lieka maža kibirkštėlė vilties, jog kada nors bausmė bus pakeista į terminuotą laisvės atėmimą, kaip pasitaisiusiems. Ar tai teisinga nukentėjusiųjų atžvilgiu?! Abi pusės savaip kenčia. Manau, mirties bausmė gal net geresnė išeitis. Bet taip nebebus. Pasaulis darosi liberalus, kreipdamas ta linkme ir teismus.

- Ar kuruodamas baudžiamosios bylos tyrimą prokuroras susipažįsta su įtariamuoju, ar tik skaito, ką tyrėjas pateikė?

- Iš įtariamojo asmens duomenų sužinau, ar jis teistas, neteistas, dirba ar nedirba, mėgėjas prisipažinti nusikaltęs ar ne. Šios popierinės nuostatos kartais teisme pasikeičia, kai kaltinamąjį pamatai teisiamųjų suole. Susidarai nuomonę, koks jis: įžūlus ar nuoširdus, iš tikro atsiprašo už poelgį ar vaidina? Aš esu gerietis, kartais apsigaunu. Ar žmogus teisiamas pirmą kartą, ar tryliktą, tokiam sakau, gal jau gana klystkelių, verčiau gyvenk dorai, nes gali ir nespėti. Pagražbyliauju, pamoralizuoju vardan švento tikslo, girdi, teisiamasis įsiklausys, taps geresniu. Kas patiki mano žodžiais, kas ne. Žiūrėk, po pusmečio vėl susitinkame teismo salėje.

- Narkotikai. Kalbama, jog moksleiviai kvaišalų įsigyja prie mokyklų?

- Kiek vaikštau į teismus, niekada negirdėjau, kad būtų prie mokyklos kas nors nusipirkęs narkotikų. Pagautų nėra. Visuose kiemuose po policininką nepastatysime. Vyksta reidai, keliamos bylos dėl narkotikų vartojimo. Iš kur gauna? Ne retas sako pirkęs Klaipėdoje iš nepažįstamo. Yra mokinių, žinančių, kur įsigyti tokių medžiagų. Internetas padarė mūsų pasaulį platesnį. Gaudyk vėją laukuose. Priekaištas tėvams – ne viską pastebi, ką veikia jų vaikai.

- Anksčiau 17 kartų teistas 24 metų šilutiškis šiemet pelnė laisvės atėmimo bausmę už plėšimą. Neatrodo, kad teisėsaugos sistema būtų efektyvi, nes su recidyvistais žaidžia kaip su darželinukais. Pataisos namai pervadinti kalėjimais, bet ar pakeitus pavadinimą kas pasikeis? Gal sunkiai nusikaltę įkalinimo vietose privalėtų dirbti, o ne ilsėtis laikinai lyg sanatorijoje?

- Dabar madinga teigti, kad per griežtai baudžiame. Taip, kai kurie nusikaltimai įvykdomi stichiškai, apkvaišus nuo alkoholio. Kas vagia iš dyko buvimo, kas neturėdamas ką valgyti. Į kito dūšią neįlysi. Susirenka šutvė Laisvės alėjoje pamėtyti į krepšį, pasivaišina alkoholiu ir atsiranda blogesnių interesų. Mano galva, kalinys privalėtų dirbti dar ir todėl, kad bent iš dalies atlygintų civilinį nukentėjusiojo ieškinį. Dirbti nenori – nedirba. Kai kam cypė tampa namais. Esu sutikęs žmogų, kuris norėjo grįžti į pataisos namus, nes neturėjo kur glaustis. Pakenkti kitiems nebenorėjo, plyta išdaužė parduotuvės langą ir liko stovėti laukdamas policininkų. Šie vyro veiksmuose įžiūrėjo administracinį nusižengimą, surašė protokolą ir paleido. Kai dėl to atėjo skųstis pas mane, išvijau ir aš. Šiandien mūsų klientūra - mušeikos, vagišiai, girti vairuotojai. Itin sunkius nusikaltimus tiria apygardų prokuratūros. Mes priklausome Tauragės apylinkės prokuratūrai.

- Prokuroriškos veiklos įsimintiniausias įvykis?

- Padėjome anglų kriminalistams tirti lietuvaičio nužudymo bylą ūkanotojoje Britanijoje. Britai į Šilutę atvyko du kartus. Nustebau sužinojęs, kad tam reikalui jie sutelkė 300 pareigūnų. Štai kaip ten tiriami panašūs nusikaltimai. Bet ir aš anglus smarkiai nustebinau pasigyręs, kad vienu metu vadovauju 80 bylų tyrimui. Jie žiūrėjo į mane, kaip į stebukladarį. Bendrauti talkino vertėjas. Išvykdami britų sekliai atsilygindami padovanojo anglų policijos uniformos gražiausią bei pasauliui žinomiausią galvos apdangalą: juodą, aukštą konsteblio kepurę. Ją laikau kabinete, ant spintos, kad niekam nespigintų akių. Kai išeisiu iš darbo, pasiimsiu.

- Kuomet dirbant suima apmaudas?

- Kartais pritrūksta kaltės įrodymų. Skaudu, kai to negali įrodyti, nors duomenys, liudijimai rinkti atidžiai. Norom nenorom prisieina nutraukti tyrimą. Dėl to pergyvenu. Taip, nė vieno nekalto pasodinto nebuvo, tačiau sunku susitaikyti su mintimi, kad sykį kažkuris išsisuks. Keli susimušė, o kaltę verčia vienas kitam. Kadangi teisingumą vykdo tik teismas, tai teismas panašiais atvejais ir turėtų priimti galutinį sprendimą, kaltas ar nekaltas teisiamųjų narve sėdintis asmuo. Čia mano nuomonė. Apėmus apmaudui griebiu popieriaus lapą, rašau eilėraštį ar prozą ir taip išsilieju, negadindamas santykių su kolegomis.

- Politinės pažiūros?

- Nesiafišuoju. Teisėjai ir prokurorai – nepartiniai. Asmeniškai imponuoja dvipartinė sistema, kaip yra JAV.                    

- Laisvalaikio pomėgiai. Meškerė ar medžioklinis šautuvas?

- Meškerę turiu. Kaime su seneliu eidavome žvejoti ežere. Patinka netekantys vandenys. Seniai tai buvo. Šilutėje kitaip su žvejyba: tai laiko neturiu, tai sliekų nėra. Pajuokavau. O šautuvas – ne man. Net tire į metalinius gyvūnėlius nešaučiau. Daug skaitau, daug vaikštau pėsčias po Šilutę. Susitinku su parklydusiu iš nelaisvės vietų. Labinasi. Žino – pikto jam nelinkėjau ir nelinkiu. Tikiu, kad žmogus gali pasitaisyti. Suprantu, naivu, bet tebetikiu tuo.

- TV laida, kurios nepraleidžiate?

- Krepšinis. Žiūriu pasigardžiuodamas alumi.

- Šeima?

- Teisininkų šeima. Aš - prokuroras, žmona Virgina - teisėja, dukra Indrė – notarė. Betrūksta advokato. Sūnus Gediminas dirba užsienyje.

- Jums gražiausia spalva, medis, mėgstamiausias gyvūnas, valgis, knyga, filmas?

- Žalia elektrinė. Jei būčiau jaunas, ši spalva dominuotų mano drabužiuose, dabar – nebe. Senstu, darausi konservatyvesnis. Vertinu pastovumą. Prisirišu prie daiktų, vietų, nudryžusio megztinio. Įprastai atostogauju Tenerifėje. Netrūksta kitų siūlymų, bet aš vis ten ir ten. Nuostabu sėdėti pušyne prie jūros ar ežero – taip skaniai kvepia. Labai myliu kates. Turėjome padūkusią. Apdraskė tapetus, užuolaidas. Manoji ją išvijo. Valgau viską, išskyrus manų košę su cinamonu – persivalgiau jos vaikystėje. Mano maldaknygė – Ericho  Marijos Remarko romanas „Trys draugai“. Perskaičiau gal būdamas trylikos metų. Knygą pasiūlė kaimynas, pijokas. Kai jį purtydavo, ilsėdavosi skaitydamas knygas. Tris mėnesius gerdavo, tris mėnesius skaitydavo. Buvo apsišvietęs. Jo nebėra, nueičiau prie kapo, bet nežinau kur palaidotas. Turiu visas Remarko knygas, išleistas lietuvių kalba. Gražiausias filmas apie Mocartą – čeko režisieriaus, scenaristo Milošo Formano „Amadėjus“, pelnęs 40 apdovanojimų, taip pat jo sukurtas „Skrydis virš gegutės lizdo“. Formanas karjerą padarė JAV. Iš senų filmų neatsižiūriu rusų lengvo turinio romantinės komedijos „Likimo ironija arba po pirties“ su lenkų aktore Barbara Bryliska. Mano horoskopo ženklas – Liūtas. Juk negalima jo nemylėti. Atsakingas pareigas branginu, bet šalia yra dar brangesnis dalykas – paties gyvenimas.

- Ačiū už pokalbį.  

Kalbino Romualdas Danielius MAŽUTIS