Neliko laiko baimei – plaukė gelbėti bangose skęstančios moters

J. Žiemys, baksnodamas į savo pavardę, juokauja, kad žiemą jam geriausia sušilti karštuose kraštuose. Tikros atostogos - Balyje, Tailande, Kanarų salose. Šį kovą nusprendė paviešėti Šri Lankos sostinėje Kolombe, įsikūrusiame prie neramaus Indijos vandenyno. Skrydžio maršrutas: Vilnius – Stambulas (Turkija) – Maldyvų salos – Kolombas. Paskraidė dviem lėktuvais. Šri Lankoje apsistojo viešbutyje „Panados Beach“. Iki vandenyno – apie 50 metrų. Pakeliui baseinas. Iki miesto – 10 kilometrų.

Šri Lanka – Lietuvos dydžio sala, bet gyventojų - 21 milijonas. Jokios demografinės problemos. Statistikos skaičiai: per metus 1 000 gyventojų miršta 6 žmonės, gimsta 17. Yra kita bėda - skurdas. Darbininko dienos uždarbis – 1,5–2 eurai. Mes, lietuviai, jiems ponai. Jų verslas – arbatos plantacijos. 2004 metais salą nusiaubė cunamis. Bangos buvo tokios galingos, kad nuvertė nuo bėgių keleivinį traukinį su garvežiu. Katastrofos pasekmių nešalino specialiai – liko muziejiniu eksponatu, lankomu turistų.

Šri Lankoje gražiai sugyvena musulmonų, induistų, krikščionių bendruomenės. Maistas labai aštrus, pagardintas prieskoniais. Juozas ir Violeta Šri Lankoje praleido apie pusę mėnesio. Malonumo kaina – apie 3 000 eurų. Įsimintinų dienų daug, bet vieni paryčiai įsispaudė Juozo atmintyje neišdildomai.

Ties nebūties slenksčiu...

Šio įvykio dieną Juozas ir Violeta Žiemiai į paplūdimį atėjo apie 11 valandą. Saulė kepino, o vandenynas rideno į krantą didokas, lūžtančias bangas. Slūgdamos jos sugrėbdavo besimaudančius ir panešdavo kiek atgal. Baltijos jūros bangos menkesnės. Juozas gal net penkių metrų aukščio bangų nepabūgo, įlindo į vandenį plaukti. Srovė nunešė jį toliau į šoną nuo krante besideginančios Violetos. Poilsiautojų paplūdimyje netrūko. Nuplaukęs apie 70 metrų Juozas jau buvo apsigręžęs irtis atgal, kai išgirdo išgąstingą moters riksmą ir pamatė virš bangų iškeltą ranką. Nepažįstamoji skendo. Ji šaukė rusiškai: „Padėkite!”.

Juozas nuplaukė prie nelaimėlės. Dvejonėms laiko nebuvo. Plaukė, kaip mokėjo – sieksniais ir krūtine. Išnirusi iš vandens moteris stvėrė gelbėtoją į glėbį ir vos nenusitempė dugnan. Rusė buvo tvirta, bet apimta panikos. Vis tik Juozo balsas paveikė raminančiai ir ji pakluso daryti, kas liepta: mosikuoti kojomis. Juozas tempė ją kranto link suėmęs už rankos, plaukdamas ant nugaros. Nebuvo lengva abiem. Nuskęsti būtų buvę paprasčiau. Iki dugno – 30-40 metrų. Jis taip traukė, taip traukė. Reikėjo kapstytis iš paskutiniųjų.

Juozas, nors senjoro amžiaus, nepasidavė. Gal padėjo užgrūdintas sportininko charakteris. Juk vasaromis gainiodavo futbolo kamuolį, o žiemą traukdavo į bokso salę pas trenerį Juozą Strumskį. 1968 metais tapo Šilutės rajono bokso čempionu. Studijų metais futbolą yra žaidęs už Vilniaus „Inžineriją“, vėliau už Utenos „Utenį“ („A“ lygos komandos), už Vilniaus jaunimo rinktinę kartu su garsiuoju gynėju Kęstučiu Latoža, vartininku Stasiu Trainavičiumi, Šilutėje įkūrė FK „Laisvę“. Jo pozicija vejoje – saugas, uždavinys – talkinti puolėjams ir gynėjams. Negali pavargti. Pavargsi, treneris pamatys ir pakeis. Gelbstint iš vandens stichijos žmogų taip pat nevalia pasiduoti nuovargiui. Juozas išsilaikė. Žinojo esąs ant nebūties slenksčio, bet baimės nejautė. Panirdavo į burbuliuojančią vandens masę ir vėl iškildavo. Grumtynės su mirtimi, kitaip nepavadinsi. Atsilaikė. Lengviau pasidarė, kai priplaukęs angliškai kalbantis baltaodis stumtelėjo jį kranto link. Atsirado ir gelbėtojų komanda. Į pakrantės smėlį išropojo, kaip krabas. Išsitiesė ant nugaros paslikas, apstotas spoksotojų. Jie klausė, kuo galėtų padėti. Įdomu, kur tie smalsuoliai buvo anksčiau? Tik vienas vietos gyventojas Ravindu, buvęs kariškis, nesigėdino prisipažinti viską matęs, bet bijojęs, kad jo maži vaikai gali netekti maitintojo, todėl ir nepuolęs į šėlstantį vandenyną.

Juozas ir Ravindu susidraugavo, susirašinėja SMS žinutėmis angliškai. Rusė, maskvietė Juozui padėkojo ir kitą dieną, matyt, išskrido, o jis jos vardo tąkart nepaklausė, taip buvo išsekęs. Kiek atmena, per jokias rungtynes nebuvo labiau nusikalęs, kaip gelbėdamas skenduolę. Anot Juozo, buvo 10 kartų sunkiau. Juk grimzdamas į dugną patyrė beperžengiantis nebūties slenkstį. Ne ką trūko, kad atsitiktų blogiausia.

Statyti – ne griauti, reikia dirbti apskaičiuotai, tiksliai

J. Žiemio tėvai - suvalkiečiai, o jis gimė, augo, mokėsi, sportavo Šilutėje. 1971 metais įstojo į Vilniaus inžinerinės statybos institutą (šiandien VGTU – Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Po penkerių metų įgijo inžinieriaus-statybininko diplomą. Dirbo Utenoje, Kėdainiuose, turėjo pasiūlymą tapti futbolo profesionalu, tačiau atsisakė, nes statybininko profesija garantavo finansinį stabilumą. Futbole didelius pinigus uždirba tik aukštos klasės profesionalai. 1984 metais J. Žiemys grįžo į gimtąją Šilutę. Jis sumanus, racionalus, nesiblaškantis.

Statyti – ne griauti, reikia dirbti apskaičiuotai, tiksliai, tvarkingai. Per privatizaciją (1992 m.) perėmė valdybos direktoriaus postą. Išsilaikė dešimtmetį. Po to -  statybos darbų inspektorius. Dvi kadencijas – Šilutės rajono savivaldybės tarybos narys, Ekonomikos komiteto pirmininkas. 2006 metais įkūrė UAB „Statybos konsultacijų paslaugų centras“. Naujojoje Akmenėje kartu su belgais pastatė gamyklą „Eternit Baltic“, Palangoje rekonstravo aerouostą, taip pat čia tebevykdo sanatorijos „Gradiali“ su baseinu 4-ojo etapo darbus: atlieka techninę priežiūrą, samdo elektrikus, santechnikus, kitus įvairius specialistus. Stengiasi triūsti be priekaištų.

Užimtumo daugiau nei laisvalaikio. Sūnus Linas ir dukra Deimantė padovanojo penkis anūkus: Vakarį, Vėją, Luką, Jurą ir Ievutę. Niekaip neatsisveikina su futbolu: veteranų klubo narys. Politinės pažiūros: krikščionis demokratas. Pasisako už tradicinę šeimą, lietuvybę, tautiškumą. Nemėgsta melo, suktybių. Moka užjausti, padėti. Apvaizda tarsi tikrina jį, kaip pasielgs pamatęs, kad du chuliganai talžo vieną. Taip nutiko Vilniuje. Juozas nepraėjo pro šalį tylomis: paliepė mušeikoms eiti šalin. Šie auką paleido, bet puolė kumščiais Juozą. Nukentėjusysis, galėjęs būti liudytoju, spruko, o atvykę milicininkai (sovietmetis) ėmė įtarinėti kruviną Juozą, nes abu chuliganai melavo, kad būtent jis pradėjo peštynes. Na, tiesa išaiškėjo, bet neiškart. Tiesa nori, kad už ją būtų kovojama, o ne slepiamasi. Gyvenimas išbando visus. Kad pailsėtų, rudenį Juozas Žiemys keliaus į Kanarų salas.