Mažoji Lietuva gyva, kol gyvas bent vienas lietuvininkas

Ketverius metus bendrijai „Mažoji Lietuva“ vadovavusi Renata  Čėsnienė baigė savo kadenciją. Už jos atsidavimą ir energiją dėkojo daugelis dalyvių, bendrijos veiklos pagyvėjimas jos vadovaujamuoju laikotarpiu buvo pastebėtas visų lietuvininkų.

Renginyje parodytas suskaitmenintas videofilmas apie signataro Erdmono Simonaičio palaikų perlaidojimo iškilmes 1991 metais.

R. Čėsnienės vyras atliko skaitmeninimo darbus ir suteikė galimybę dalyvaujantiems išvysti šią vertingą dokumentinę medžiagą. Viskas keičiasi, daugelio tų įvykių liudininkų jau nebėra, o ir likę gyvi pasidabino sidabru plaukuose…

Susitikimą papuošė lietuvininkų folklorinis ansamblis nuo Pagėgių „Kamana“, kurį Renata pakvietė, o jis ir mielai atvyko.

Kunigas Liudvikas Fetingis pakvietė į Plikių evangelikų liuteronų bažnyčią, kur pasidalino prisiminimais apie tarnystės joje pradžią, parapijos istoriją, papasakojo apie nuostabiai skambantį bažnyčios varpą ir kodėl jo balsas toks gražus. Vėliau pats užlipo jo „pasupti“.

Varpai supami skamba gražiau, pastebėjo kunigas. Įlietas sidabras nuskaidrina varpo tembrą, padaro jį malonų ir šiltą.

Galbūt ne visi žino, kad Plikių kapinaitėse ilsisi atsidavusios lietuvininkės, dailininkės, grafikės Evos Labutytės palaikai. Jos kapo aplankyti ėjo visi lietuvininkai tam, kad atiduotų pagarbą šiai šviesiai asmenybei, pradėjusiai lietuvininkų atgimimo judėjimą ir stovėjusiai ties jo ištakomis 90-aisiais, po Nepriklausomybės atgavimo.

Po iškilmingosios dalies vyko naujos vadovybės ir tarybos rinkimai, įstatų, veiklos apibendrinimas, tolesnės veiklos gairių aptarimas.

Anot kunigo Fetingio, lietuvininkams reikalingas jaunas kraujas, jaunimas, kitaip ši veikla nusilps, ir teliks visiems išsiskirstyti bei pabrėžė, kad dalyvauti bendrijos veikloje gali ne vien „kilmės“ lietuvininkai.

Būti lietuvininku širdimi ir siela taip pat yra svarbu, svarbu dirbti lietuvininkų labui ir tradicijų išsaugojimui, net ir nebūnant susijusiu kraujo ryšiais.

Visi čia gyvenantys turime mylėti šį kraštą ir tapatintis su šia žeme.

Juk tikrųjų vietinių čia lieka vis mažiau… Ant senųjų liuteronų kapinių antkapių dažnai sutinkamas užrašas apie besiilsinčiuosius ir kartu su jais gulinčius „sąnarėlius“, šeimos narius. Tapkime tais sąnarėliais visi, atsikėlę šion žemėn, ko gero atėjo laikas prabusti ir galiausiai susivokti savo tapatybėje, Mažosios Lietuvos gyventojai. Pamilti šią vietą taip, kaip ją mylėjo išvarytieji ir apleidę Mažąją Lietuvą ne savo noru. Saugoti paveldą ir didžiosios Prūsijos civilizacijos likučius - kapus, bažnyčias, senuosius statinius ir tapti vertais ankstesnių gyventojų, kurie ir statė šį rūmą... Iš pagarbos ir dėkingumo.

Tad kiek tavyje lietuvininko, lietuvi?