Tautiškumas I. Simonaitytės romane „Aukštujų Šimonių likimas“

Tautiškumo sampratą sudaro istorinė atmintis, gimtoji kalba, etninė kultūra ir teritorija, kurioje tauta gyvuoja. XX a. rašytoja I. Simonaitytė savo romane „Aukštujų Šimonių likimas“ vaizduoja ne tik vienos šeimos, bet ir visos Mažosios Lietuvos tragišką likimą. Romano veiksmas apima platų laikotarpį – XVIII a. pradžią ir XIX a. pabaigą. Per šeimos likimą atsiskleidžia ir Mažosios Lietuvos likimas: lietuvių susidūrimas su germanizacijos politika, vokiečių pastangos išnaikinti lietuvybę, svetimos kultūros veržimasis į valstiečių gyvenimą. Tautiškumo sampratą rašytoja jau atskleidžia kūrinio pirmame skyriuje „Senasis bokštas Įsros pakrantėje“, kuriame pasakojama apie lietuvininkų istoriją saugantį bokštą.

Senųjų Šimonių protėviai „kitados buvo galingi karžygiai, ir ne vienas savo krauju apšlakstė Lietuvos žemelę, gindamas ją nuo priešo.“ Dabar senasis Šimonis, suvadinęs savo vaikus, iškelia ranką ir rodo į tolį: „Iš svetimųjų nė vienas nežinotų, kas ten galėtų būti. Bet Šimonio vaikai žino, ką tėvas jiems nori parodyti. Ir jie mato.“ O Šimonių atžalos regi kunigaikštį, kuris prieš kovą su priešais ant akmens degina aukas dievams. Ir lietuviai mūšį laimi. Šį padavimą senasis Šimonis dažnai kartodavo savo vaikams, todėl sūnų ir dukterų vaizduotėje skirtingai atgydavo kunigaikščio paveikslas. Ryškiausiai istorinė atmintis atgydavo Etmono, vyriausiojo sūnaus, atmintyje. Jis mato „aną kunigaikštį šuoliais jojant per laukus vis tolyn ir tolyn paskui priešus, iki išveja juos iš savo krašto.“ Jis girdi lietuvių pergalės šauksmus ir pats trokšta, kad „šiandien taip būtų, kad šiandien ten jotų Lietuvos kunigaikštis, ir jis, Etmonas, su juo drauge!“ Ne kitaip šlovingą praeities vaizdą regi antras Šimoniukas – Lukošius. O Endriaus vaizduotėje kunigaikštis panašus „į jo tėvelį, baltagalvį, žilabarzdį ir jau sulinkusį į kuprą.“ Endriaus kunigaikštis nelekia, šuoliais nejoja, o kaip pagonių žynys meldžiasi savo dievui Perkūnui. Taigi, stiprus veikėjų ryšys su praeitimi parodo, kad tauta gyva, kol neužgęsta istorinė atmintis, kol ji perduodama iš kartos į kartą.

Tautiškumo samprata I. Simonaitytės romane „Aukštujų Šimonių likimas“ atskleidžiama ir per etninę kultūrą – tai gimtosios kalbos išlaikymą. Nutautėjimas buvo dažnas reiškinys Mažojoje Lietuvoje ir XIX a., nes lietuvininkų vaikai, apsigyvenę miestuose, perimdavo vokiečių papročius ir svetimą kalbą. Tokią problemą vaizdavo rašytoja I. Simonaitytė pasakodama apie Jokūbo Šimonio šeimą romano skyriuje „Skurdas“. Tėvai laukia sugrįžtant namo iš Vokietijos sūnaus Mikelio. Jis, pasitiktas brolio Krizo,  pasisveikino vokiškai. Sutrikęs brolis Krizas paklausė: „Brolau, ar tu nebemoki būriškai?“ Autorė taikliai parodo situaciją, kaip šeima pajaučia tautiškai nesusipratusio sūnaus apsilankymą: „Ne sūnus, bet ponas įžengė pro duris, svetimas, aukštas ir puikus. Plaukai taip apkarpyti, kad pakaušyje nieko, o priešakyje kuodas, kreivu sklastymu nuverstas ant vieno šono. <...> Rankose odinės pirštinės, ant pirštų sušvitėjo žiedai.“ Su skausmu tėvas turėjo pripažinti, kad sūnus tikras vokietis. Mikelio tautinio individualumo praradimas parodomas ir tuo, kad jis savo gimusiam vaikui suteikė ne lietuvišką, o vokišką Joachimo vardą. Šią nejaukią situaciją taikliai pakomentuoja tėvas tardamas: „Tu mano vaikas, lietuvininkas, o savo sūnų vokiškai krikštiji.“ Nemalonią padėtį dar bando gelbėti motina, kuri pasididžiuodama sako, kad sūnus, mokėdamas daug svetimų žodžių, yra ponas, o ne būras. Geriausiai germanizacijos paveikto lietuvio paveikslą rašytoja parodo Mikelio vidiniu monologu, kuriame veikėjas svarsto, kaip jam išlaikyti lietuviškumą, jeigu Karaliaučiuje vien vokiečiai gyvena. Jis klausia savęs: „O kad norėsiu leisti sūnų studijuoti? Ar aš nežinau, ar ne pats patyriau, kaip bloga yra lietuvininkui tarp vokiečių.“ Ir čia pat teisinasi, sakydamas: „lyg jau ta lietuviška kalba Dievas žino kas yra!“ Mikelis samprotavimą baigia padarydamas išvadą, kad lietuvininkai turi būti dėkingi vokiečiams už jų atneštą mums kultūrą. Šis epizodas iš romano parodo, kokius išbandymus patyrė Mažosios Lietuvos gyventojai, užmiršę savo tautinę tapatybę.

Apibendrinant galima teigti, kad tautiškumo samprata I. Simonaitytės romane „Aukštujų Šimonių likimas“ vis dar išlieka svarbi. Rašytoja savo kūriniu įamžino, kas lietuviams yra istorinė atmintis, gimtoji kalba ir papročiai. Todėl I. Simonaitytės žodžiai: „Viena gimtinė, viena kalba, viena žemė“ skamba labai ryškiai ir aktualiai.