Vainutiškio maitintojos ir džiaugsmas: avių banda

A. Birbalas yra išbandęs ne vieną ūkininkavimo būdą: ir vištas auginęs, ir šiltnamius turėjęs. Tai vis jo žmonos iniciatyva. „Kai prieš maždaug penkerius metus visiškai pablogėjo sveikata, turėjau išeiti iš darbo vienoje bendrovėje (pavadinimas redakcijai žinomas, - aut. pastaba). Matėt tą kalniuką mano įvažiavime? Į tokį visiškai nedidelį kalnelį nebeįkopdavau, ropodavau keturiomis. Šitoks stuburo skausmas buvo“, - pasakojo ūkininkas. Vyriškis juokauja, kad jau praėjo penkeri metai kaip jam baigėsi darbingas laikotarpis. „Kadangi sveikata pavedė, buvo paskirta neįgalumo grupė, turėjau kažkaip suktis iš padėties, sugalvoti verslą. Pradėjau užsiiminėti avininkyste. Vaikai jau buvo savarankiški, aš pats dirbau ir net minties neturėjau užsiiminėti dar kažkuo. Su namiškiais peršnekėjome, informacijos niekur nėra, tad pasitarnavo visagalis internetas. Deja, iš lietuvių kolegų informacijos jokios negausi, kad ir kaip būtų gaila. Man gyvuliukų auginimas ne naujiena – tėvai juos augindavo. Nusprendę, pasitarę ėmėmės avininkystės. Reikia turėti tam pritaikytus pastatus. Tai kokių statybinių medžiagų turėjome, visas panaudojome pastatams. Be to, reikia nemažo ploto, kad avys turėtų kur laisvai ganytis. Gaila, kad net penkis mėnesius pas mus yra tvartinis laikotarpis, tad ir gyvuliukams turi būti geros sąlygos žiemojimui. Vargstam visą tą laikotarpį“ , - piktinosi A. Birbalas. Albino ūkyje iš viso avių bandoje yra apie 100. „Gerai, jog gavome subsidijas, o tai būtų buvę negerai, - pokalbio metu tarstelėjo ūkininkas. ­– Mėsos supirkimo kainos kritusios – lietuviškais pinigais skaičiuojant 6 Lt/kg. Avių vilnos išvis nėra kam parduoti. Būtų, bet mūsų vilnos kiekis per mažas“.  Ūkininkas dabar labiausiai nerimauja, kad tik avytėms užtektų pašaro, mat atsargos jau mažėja. Avys maitinasi specialiu šienu. Joms netinka tas, kuris susukamas į ritinius. Pasirodo, reikia specialiai džiovinto šieno. „Įsivaizduokite, kaip mes geriame žalią arbatą jos lapelius užplikę karštu vandeniu. Taip ir čia – prikrito šiaudų į vandenį, po kurio laiko tas vanduo toms avytėms kaip arbata“, – juokavo A. Birbalas. Baigiant pokalbį ūkininkas prasitarė, jog jokio kito verslo be avininkystės nebesiimtų: „Aš jas kaip ir anūkai vadinu žmogiukais. Išskirtinės turi vardus, o jei duočiau vardus visoms – neįsiminčiau“.