Pavasariniams paukščiams čiulbant Pagėgiuose

Anoniminio eilėraščio varžytuvėse turėjo būti nustatytas šios rungties nugalėtojas. O temos leitmotyvu buvo pasirinktos eilės – „Karališkojo pašto rūmai tebelaukia / Laike ir keliuose įstrigusių karietų“.

Paveldo pastatui, seniesiems Karališkojo pašto rūmams Pagėgiuose ir buvo giedami ditirambai bei elegijos, reflektuojant praeitį kaip dabartį ir vice versa. Kažkiek ribojant sentimentalumą, o kartais leidžiant jam lietis laisvai, kad sugraudintų klausantįjį ir paliestų jautriausias sielos stygas.

Regis, galimybė atskleisti savo talentą masino ne vieną rašantį ar bandantį rašyti, nes komisija surinko nemažą pluoštą plunksnos aštrintojų eilių. Džiugu, kad kūrybinė versmė nesenka, nedžiūsta šaltinis, maitinantis tautos dvasią. Be kūrybos nėra kultūros, be kultūros nebelieka tautos dvasinės stiprybės ir savasties bei unikalumo. To prieskonio ir aromato, pagal kurį identifikuojame tapatybę, jos manierą reikšti mintis - kaip tautos temperamentą, charakterio atspindį, tarsi jos prekinį ženklą.

Kurti eiles - kaip paukščiui čiulbėti, bet tai ne kiekvienam duota…

Dar graikai poetus laikė dievų pateptaisiais, literatūrinė proza Graikijoje susiformavo vėliau nei poezija, tad pirmiau buvo poezija. Ji yra labiau prestižinė, svarbesnė nei romanas, poetai ten, kaip ir Lietuvoje, buvo „tautos sąžinė" ir „pranašai“.

Būti jais kyla pagunda jei ne kiekvienam, tai bent kas trečiam skirtingais gyvenimo laikotarpiais - įsimylėjus, nusprendus turint galios byloti griausmingu Sruogos ar lyrišku Marcinkevičiaus antrininko balsu, besitikrinant raumenis šiaip, mokyklos suole, ar dedikuojant savo ketureilį mamai.

Incognito konkursas pridengia autorystę besibaiminančiam būti išjuoktam ir suteikia galimybę dalyvauti lygiom teisėm su jau seniai rašančiaisiais. „Jei nenušvilps, bent sužinosiu, ko esu vertas apskritai“, - pagalvoja ne vienas tik besiplunksnuojantis poetas.

Vakare dalyvavo aktorė, poezijos skaitovė Alina Žvirblienė, o Lietuvos šlagerių karaliene 2003 metais tituluota Giulija Baužienė savo skambiu balsu skverbėsi į kiekvieno atėjusiojo širdį.

Stiprus balsas ir charizma yra didi Dievo dovana tam, kas lipa scenon. Giulija apjungė visus atėjusiuosius melodija, užkrėtė džiaugsminga nuotaika.

Tam, kad buvimas drauge „energizuotų“ ir kibirkščiuotų, tereikia tiek nedaug: kultūros traukinio lokomotyvo bibliotekos pavidalu (o juk jos ir yra daugeliu atveju periferijos kultūros centrai), geros kompanijos ir poezijos paukštės, plevenančios pavasario danguje.