Likimo suvesti sugužėjo į Šilutę

Susirinkusieji dalijosi savo išgyvenimo istorijomis, kalbėjosi apie bendrus pažįstamus, žiūrėjo nuotraukas, vartė naujausias knygas apie tremtį, klausėsi muzikos.

Susitikimą pradėjusi LPKTS Šilutės skyriaus pirmininko pavaduotoja Onutė Kuskienė paprašė įnešti skyriaus vėliavą ir tylos minute pagerbti iš Sibiro negrįžusius tremtinius. Gėlių puokštė buvo nuvežta į geležinkelio stotį. „Didžiausias per visą istoriją trėmimas, pavadinimu „Vesna“ (Pavasaris), skaičiuojantis 75-erius metus, vyko 1948 m. gegužės 22-23 d. (...) Buvo suplanuota iš Lietuvos ištremti ne mažiau kaip 12 tūkstančių šeimų. Į tremiamųjų sąrašus – pagrindinį ir rezervinį – pirmiausia buvo įrašomos partizanų, jų rėmėjų, ūkininkų, vengusių stoti į kolektyvinius ūkius ar kitaip „nusikaltusių“ sovietų valdžiai, šeimos. Taip siekta palaužti ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą, pašalinti kliūtis žemės ūkio kolektyvizavimui, įbauginti tautą, priversti ją susitaikyti su nepriklausomybės netekimu ir krašto sovietizavimu“, – kalbėjo O. Kuskienė.

Tęsdama savo pasisakymą O. Kuskienė pasakojo, jog dauguma tremtinių buvo apgyvendinti Krasnojarsko krašte, kad jie būdavo įkurdinami senuose barakuose, klubuose, sandėliuose ar kitose gyvenimui netinkamose vietose. Trūko maisto, drabužių, buities apyvokos daiktų. O. Kuskienė pasidžiaugė, kad nors gyvenimas priminė žūtbūtinę kovą už išlikimą, daugelis žmonių išgyveno, padedami Lietuvoje likusių artimųjų, susitelkimo, kartais sėkmės dėka. „Bet dėl sekinančio darbo, sunkių gyvenimo sąlygų, prasto ir menko maisto, ligų tremtyje mirė per 5 000 „Vesna“ tremtinių, iš jų beveik 1 000 vaikų“, – apgailestavo pranešėja.

Sveikinimo žodį tarė ir Šilutės rajono savivaldybės tarybos nariai.  Iš jų lūpų nuskambėjo padėka už tai, kad čia susirinkę žmonės dalijasi savo gyvenimo istorijomis, jomis supažindina jaunąją kartą.

LPKTS Šilutės skyriaus pirmininkė Regina Tamošauskienė pasidžiaugė gausiu svečių būriu, pristatė savo komandą, padėkojo jai už darbą ir papasakojo apie skyriaus veiklą, rodydama skaidres. R. Tamošauskienė apgailestavo, kad ne visus rajono žmones, išgyvenusius tremtį, pažįsta, nes nėra galimybių tai iki galo padaryti.

Netikėtą ir malonų siurprizą susirinkusiems pateikė O. Kuskienės anūkai – Osvaldas ir Viltė Petrokai – kartu su mama Indre atvykę iš Kauno. Kaip sakė Indrė: „Šie žmonės nukeliavo net iki Sibiro, kodėl mes negalėtume atvykti į Šilutę“.

Jaunieji mokytojos Remigijos Kasparaitytės smuikininkai atliko tris kūrinius, tuo labai pradžiugindami susitikimo dalyvius.

Prie gausiomis suvežtinėmis vaišėmis nukrautų stalų, papuoštų neužmirštuolių puokštelėmis, ilgai netilo kalbos, buvo dalijamasi prisiminimais apie bendrus pažįstamus žmones. Visi nusifotografavo bendroje nuotraukoje. Susitarta, kad ši graži Šilutėje užgimusi tradicija susitikti būtų tęsiama ir kitais metais.