J. Šveikauskienė-Keparutė: Kavos negeriu su bet kuo

Į susitikimą ji atvyko drauge su knygelės vaikams „Sodo šeimynėlė“ vertėju į ukrainiečių kalbą Juozu Valiušaičiu. O knygelė ši savo paprasta bei nuoširdžia kalba skirta belstis į vaikų širdis. Ir belsis ne vien į lietuvių, bet dabar jau ir į ukrainiečių vaikų širdeles.

„Visada jaučiau, kad dar sugrįšiu prie šios knygutės“, - kalba autorė, mat pirmasis knygos leidimas įvyko prieš penkiolika metų. „Galvojau, kad jos herojai prabils prancūziškai, nes pati myliu prancūzų kalbą, bet štai vieną dieną pasaulį sukrėtė karas, buvęs tuo paskutiniu lašu, pastūmėjusiu ieškoti mane, kaip žmogų, kelio prabilti ukrainiečių vaikams. Nes jie yra mažiausi, jautriausi, labiausiai pažeidžiami, jiems reikia mūsų dėmesio, kad kažkuo juos pradžiugintume bei nutiestume meilės taką jų sielosna.

Buvau nustebinta „Sodo šeimynėlės“ aktyvaus gyvenimo: pagal ją vaikų darželiuose statomi spektakliukai, vaikų įgarsinta bei įkelta Youtube kanale, neseniai susisiekė ponia iš Kauno: pasirodo, knygelė dalyvavo  viktorinoje „Mažiau – tvariau“. Joje vaikai stengėsi surasti, kiek tekste yra veiksmažodžių, daiktavardžių, tad knygelė aktyviai tebegyvena ir šiandien.“

Vertėjui J. Valiušaičiui Janina dėkingumo ir bendrystės vardan dovanojo savo pačios tapytą darbą, o mes po renginio, kamerinėje aplinkoje, susėdome pasišnekučiuoti apie gyvenimą.

- Tai, ponia Janina, sakykite, kaip ir kada jums kilo impulsas rašyti, tai buvo spontaniška, gal pajutote įkvėpimo bangas?

- Jei atvirai, rašyti pradėjau seniai, turiu sukaupusi ir eilėraščių, ir tekstų pluoštus, tik viskas sudėta į stalčius. Matyt, jie laukia savojo laiko: apmąstymų, pataisymų, nes kiekvienas posmas turi išeiti laiku, kuomet tu jį išgyveni ir supranti, kad štai dabar jau – metas išleisti pasaulin, vertintojų bei kritikų teismui. Tai ne vien eilės bet ir ne romanai, mano pomėgis – novelės, trumpos miniatiūros. 2008 metais išleidau knygelę „Koks trapus mano skubantis laikas“, ten galima suprasti, ir ką aš galvoju, ir ką jaučiu...

- Vistiek tai tikriausiai vidiniai išgyvenimai, kurie kaupiasi, kol norisi juos pagaliau išsakyti?

- Žinoma, diktuoja gyvenimas, gamta, metų laikai, aš emocingai išgyvenu šią kaitą, tai įneša emocijų ir spalvų. Esu gamtos žmogus, negaliu gyventi be jos, viskas, kas gražiausio atsiranda pasaulyje – padiktuota gamtos. Aišku, yra santykis ir su žmonėmis: jausmai, išgyvenimai, bet su gamta mano santykis ypatingas.

- Bet išsikėlėte į Vilnių, kas visiškai priešinga gamtai, tai betonas, dangoraižiai ir dulkės, ar gyvenate už miesto?

- Gyvenu senamiestyje, ir esu nepaprastai laiminga, kad galiu vaikščioti Vokiečių gatve, Gedimino prospektu, man nereikia mašinos... tai buvo mano svajonė, kuri pildosi. Šilutėje liko mano sodyba, kurioje gimsta kūrybinės mintys, čia atvažiuojame, kad pasisemtume emocijų. Tai rojaus kampelis, kuriame auginu dekoratyvinius augalus, rožynus. Man reikia kontrasto, tai mane inspiruoja. Pasiilgstu sostinės šurmulio, žmonių gausos, jaunimo, judėjimo, tai skatina gyventi, stumia priekin. Juk žinote – stovintis vanduo ima drumstis, man būtinas judesys. Pabuvus bent dešimt dienų sodyboje, man jau per tylu, noriu Vilniaus (juokiasi).

- Kažkas yra pasakęs: „Žmogus yra bendruomeninis gyvūnas“: jam reikia žmonių, su žmonėmis, tarp žmonių... dalintis, bendrauti, komunikuoti, juk bendraudamas ir pats pasipildai tuo, ko pats neturi, bet turi kitas. Tai ir mainai, ir įkvėpimo šaltinis – žmonės...

- Esu labai laiminga, nes visą gyvenimą šalia manęs atsirasdavo (ar jas pritraukdavau) labai įdomios, gražios, taurios asmenybės. Aišku, iš jų mokiausi, mane jos įtakojo, tad esu labai dėkinga visiems, su kuriais susipažinau, kurie buvo arti manęs: draugai ir draugės. Tai didi dovana. Draugus dabar jau norisi rinktis, kavos negeriu su bet kuo, nes noriu praturtėti, o ir duoti tuo pačiu. Tai savotiški mainai.

- Kiek teko girdėti, esate davusi nemažai: Jūsų Rožių vakarėlius pamena iki šiol, esate prisimenama kaip ryški asmenybė, į tykų Šilutės gyvenimą įliejusi gaivos ir staigmenos?

- Na... visalaik galvodavau, ką galiu padaryti dėl moterų, kad imtų spindėti jų akys. Labai daug nusivylusių, užguitų, paskendusių buityje, kompleksuotų, su žema saviverte moterų, todėl tie vakarėliai buvo tarsi dovana joms, galimybė joms atsiskleisti. Sėdint aplinkoje, skendinčioje rožynuose, skambant muzikai, poezijai, matant besikeičiančias tų moterų akis, kuomet jos ima spindėti, keičiasi, kaip pumpurai skleidžiasi asmenybės, išsigrynina, tampa savimi – tai nuostabus jausmas. Tapdamos kitokiomis, jos jau gali duoti: savo vaikams, savo sukurtam pasauliui, aplinkai, taip jos tampa geresnės, meilesnės, švelnesnės, atsiranda noras kažką daryti...

Noriu joms palinkėti, kad visos neužsisėdėtų, bet siektų savo svajonių, nebūtų „užrakintos“.

- Tai kad čia visi „užrakinti“, tai matyti, vos atvykus iš kitur, žmonės gyvena nuolatinėje baimėje ir įtarume. Kažkodėl asmenybės laisvės čia turi ieškoti su padidinamuoju stiklu. Gal žinote, kodėl?

- Atvykusi Vilniun, pajutau didžiulį skirtumą. Kitas požiūris, laisvesni žmonės. Mano štai žili plaukai, o kavinukėje visai nepažįstama gali prieiti bei paklausti, ar jie dažyti, pasakyti komplimentą, pakviečia filmuotis, reklamuotis... tai kitas gyvenimo skonis ir kiti santykiai.

- Kodėl gi čia tos vidinės laisvės nėra, kodėl laisvę reikia „plėšti su replėmis“?

- Kaip juos tokius sukurti Šilutėje, sunku pasakyti. Visada buvau žmogus, pats kūręs savo gyvenimą. Žinojau, kad niekas man nieko neduos, jokia valdžia nieko neatneš ant lėkštutės, ėjau savo keliu, nepaisant nieko.

- Tai buvote nepriklausoma nuo biudžetinės algos davėjų, bepigu Jums (juokauju).

- Man laisvė yra nuostabiausia, ką turi žmogus. Skaičiau daug filosofų, psichologijos, ir sužinojau viena – laikas ir laisvė yra patys brangiausi dalykai. Šiame miestelyje, kai gyvenau, man buvo absoliučiai neįdomu, kas ką kalba, kodėl kalba ir ką apkalba. Manyje to nėra, man tai nerūpi, neįdomu, aš einu savo keliu. Esu laisva ir nebijau nieko. Jei ką šiandien turiu – padariau tai pati, niekas man ant padėklo to gėrio neatnešė, aš daug dirbau ir dirbu. Reikia permąstyti savo vertybes. Jei dabar žmonės užsidarę, vadinasi  – tokie jie buvo ir seniau. Jie nieko nekeičia, nes nenori. Gal verta pasiklausti savęs: ar tikrai noriu tokio gyvenimo? Ar tikrai man turi rūpėti, ką veikia kaimynas?

Žmonės nesuvokia, kad jie gyvena vieną gyvenimą. Vienintelį. Kad jo minutė – tai tik jo minutė, kurios niekas nesugrąžins. Privalai veikti ir d a r y t i dabar.

Noriu palikti pasaulį nors kiek gražesnį. Noriu daryti jį gražesnį taip, kaip moku: pasodinu rožę, dekoratyvinį krūmą, išleidžiu knygelę... nekenkiu, neaimanuoju, o darau pasaulį gražesniu. Kiekvienas tai gali.

Štai, pasakys kas nors „tu gražiai atrodai“, bet palaukite, keliuosi anksti, penktą ryto, turiu dienotvarkę, kurios laikausi, branginu savo laiką, kurio lieka vis mažiau. Kad atrodyčiau graži, privalau padirbėti.

- Po penkiasdešimties jis „kapsi“ atgal, ar ne taip? Aš tai pajutau labai stipriai, išsigąsti, kad nespėsi įgyvendinti visų sumanymų...

- Laiko lieka, bet kiek, kokio ir ar jis bus kokybiškas – mes nežinome. Vakar jau buvo, o rytojaus gali ir nebūti. Yra šiandien, dabar, šią minutę. Kol žmogus nesuvoks ir nepradės branginti savo gyvenimo, to, ką davė tėvai – išskirtinę galimybę gimti šiame pasaulyje, kol neišnaudos šanso palikti kažką gražaus po savęs – bet kokios kalbos yra beviltiškos.

Gyvenk, džiaukis, d a r y k, įspausk bent mažą pėdutę, į kurią pažiūrėjęs, suprasi kažką nuveikęs, būk pavyzdžiu ir mažu švyturiuku savo vaikams ir anūkams.

Būk pasitempusia, žavia, laisva ir besišypsančia moterimi, mylinčia save ir savo gyvenima. Vienintele.

To linkiu visoms moterims, nes tai jų dėka sukas pasaulis.

- Ačiū, p. Janina, už atvirumą.