Merui saviškių nepakanka: prisiviliojo ir liberalę

Pritarė pakeitimams

Birželio 15 dieną įvyko neeilinis Šilutės rajono savivaldybės tarybos posėdis. Skubiai surinkti politikai sprendė vieną svarbų klausimą dėl Kintų miestelio teritorijos bendrojo plano pakeitimo. Kaip sakoma parengtame dokumente, šiuo metu yra menkai išreikštos pagrindinė miestelio kompozicinė-struktūrinė ašis Kuršių g. ir centrinė gyvenamosios vietovės dalis. Šiuo metu neformuojamas gyvenvietės charakteris, identitetas.

Atsižvelgdamas į būtinumą gerinti Kintų miestelio infrastruktūrą, politinis rajono elitas sutiko su siūlomu planavimo dokumentu. Tačiau šiam posėdžiui daugiau įvairovės spalvų įnešė pranešimai apie politinių jėgų pasiskirstymą. Jis jau nubrėžė visas konkrečias linijas tarp valdančiosios daugumos ir opozicijos.

Dauguma nėra absoliuti?

Valdančiosios daugumos vedlys, rajono rinkėjų valia tituluojamas Šilutės meru Vytautas Laurinaitis, išlaikęs kone dviejų mėnesių pauzę, paskelbė apie sudarytą koalicinę daugumos sutartį ir ją pasirašiusių politinių partijų atstovus. Anot mero, jis skelbiąs apie sudarytą valdančiąją daugumą po to, kai jau pasiskelbė opozicinė politinė jėga.

Tokia išlaikyta pauzė, pažymėta opozicijos pasiskelbimo laukimu, gali būti charakterizuojama kaip taktinis ėjimas. Jį galėjo nulemti derybų po paklode tam tikri rezultatai, kurie nėra afišuojami. Prie galimų ypatumų, kodėl atsirado būtent tokia daugumos sudėtis, dar sugrįšime. O dabar iš mero pranešimo sužinome, kad nuo šiol rajono politinę valdančiąją daugumą sudaro devyniolika Tarybos narių iš keturių partijų. Tai savivaldos rinkimų absoliutus nugalėtojas Šilutės rajone, susižėręs 10 mandatų ir mero postą, - Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“. Prie jų prisijungė socialdemokratų partija su šešiais mandatais Taryboje. Pažymėtina tai, kad šios dvi politinės jėgos su turimu mandatų skaičiumi jau sudaro pakankamai tvirtą daugumą. Taip būtų, jei ne vienas „bet“. Šio žodelio reikšmė jau senokai slepiama nuo viešumos, bet sklando politikos kuluaruose. Jis ir parodo, kad didesnis dviejų partijų mandatų skaičius dar nelemia absoliučios daugumos.

A. Pupšio faktorius

Partinis kolektyvas, sulipdytas iš perbėgėlių, išdavusių ankstesnes politines vertybes, negarantuoja ramaus gyvenimo jos lyderiui ir verčia ieškoti tvirtesnių valdžios ramsčių. Tai, kad didžiausioje Tarybos frakcijoje pučia skersvėjai dėl traukiamos antklodės į skirtingas puses, teko girdėti ir anksčiau. Tačiau Arūnas Pupšys, su bendraminčiais perbėgęs iš Lietuvos regionų partijos, galimai dėl geresnių starto pozicijų ir sėkmės ateinančiuose Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose savo patronui Zigmantui Povilui Balčyčiui, vis mažiau tenkinasi savo antraeile role vietos politikoje.

Iš demokratų aplinkoje esamų patikimų šaltinių teko girdėti apie tam tikrus nesutarimus, kurie kol kas sumaniai yra išsprendžiami patyrusio V. Laurinaičio gebėjimais konsoliduoti. Tačiau tai negarantuoja jam ramaus gyvenimo ateityje. Juolab, kad pats augina raumenis A. Pupšiui, gindamas jo reputaciją skandale dėl lošimo kortomis iš pinigų, pareikšdamas, kad rinkėjams tai įtakos nepadarė ir šis politikas užsitikrino jų pasitikėjimą, nežiūrint į pasklidusius vaizdo įrašus.

O suteiktas pasitikėjimas yra užtikrintas, nors ir  sudrumstas galimų įvairių manipuliacijų fone, neišskiriant ir galimo papirkimo. Tačiau faktų užfiksuotų nėra, o kalbos tai ir lieka kalbomis, kurių sureikšminti tiesiog neverta.

Klaida ar manipuliacija?

Tačiau apie galimų manipuliacijų egzistavimą manyti skatina Kintų miestelyje esančios rinkimų apylinkės darbo brokas, kuriame, pasak mero ištikimos bendražygės Loretos Pakalniškienės, įvyko žmogiška klaida. Vienam rinkimų komisijos nariui sumaišius Kurliansko ir Kuncaičio pavardes, pasikeitė V. Laurinaičio varžovas antrajame mero rinkimų ture, kuris jam iš anksto garantavo palankų rinkimų rezultatą. Tokios klaidos paaiškinimas galbūt įtikintų mažiau susipažinusius su rinkimų eigos ypatumais, tačiau iš esmės jam trūksta logikos ir tikrumo tvirtumo.

Jis kelia abejonių rinkimų komisijos narių kompetencijomis, jei taip sugebama pasiklysti tarp skirtingų pavardžių, vieno iš kurių jau labai garsiai nuskambėjo dėl pasisakymų provokaciniu klausimu. Tad toks pasiteisinimas dėl „pasiklydusių“ kone trisdešimties balsų atrodo visiška nesąmonė ir kelia abejones dėl rinkimų skaidrumo. O juk ant kortos buvo pastatytas mero V. Laurinaičio likimas ir oponentas socialdemokrato Tomo Budrikio asmenyje galėjo sujaukti visus pastarojo rinkimų planus. Pirmojo mero rinkimų turo tendencijos parodė, kad V. Laurinaičio era gali netikėtai ir pasibaigti. Tačiau šiandien ir šiuos rinkimus jau galima nurašyti į istorijos paraštes.

Vietoj lyderystės – tarnystė?

Rinkėjus turėtų nuvilti Šilutės socialdemokratų lyderis T. Budrikis, kuris visiškai atsisakė tolesnės politinės kovos ir lyderystės rajono valdyme tenkindamasis vicemero postu, duodančiu tik didesnes galimybes reklamuotis viešojoje erdvėje ir visiškai neturinčiu sprendimų savarankiškumo. Šios aplinkybės jau pakankamai charakterizuoja politiko dalykines savybes ir gebėjimus, prie kurių artimiausius ketverius metus dar ne kartą teks sugrįžti. Taigi, jei tikėsime pokaldrinėmis nepasitikėjimo srovėmis didžiausioje frakcijoje, tai suprasime, kodėl prie daugumos prisijungė dar trys politikai iš dviejų partijų.

Partijos „Laisvė ir teisingumas“ narių prisijungimas prie daugumos, atvirai sakant, nė kiek nenustebino. Jos lyderė Daiva Žebelienė ir anksčiau dirbo komandoje su V. Laurinaičiu, todėl iš jos pusės klausimas „būti ar nebūti“, tikėtina, net nebuvo keliamas. Per anksčiau paminėtą galimų nesutarimų prizmę pažvelgus, atsiveria vaizdas, kad to labiau reikia kitai pusei, siekiant išlaikyti savo įtakos galias. Galimai už tai bus paaukota antrojo vicemero laisva pareigybė, nes tai vienintelis koalicijos partneris, dar negavęs jokio posto. Tokia įvykių eiga gana lengvai nuspėjama ir pakankamai įtikinanti auditoriją. Juk Šilutės „tvarkiečių“ lyderei žengus į vicemero kabinetą, vienam jos partijos nariui atitektų atsilaisvinęs mandatas. Prie bendro rajono valdančių politikų ir vadovų stalo padidėtų pritariančių balsų skaičius, kuris silpnintų manančių kitaip pozicijas. Iš pirmos pažiūros nieko nereiškiantis liberalų balsas valdančiųjų chore gauna Teritorijų ir kaimo reikalų komiteto pirmininko postą, suteiktą Daivai Plikšnienei, tik pabrėžia šį politinio žingsnio svarbą.

Ar bus maištas?

Juk gali nutikti partinio skilimo momentas, kuris išjudintų sulipdytos daugumos vienybės pamatus ir norint išsaugoti šį kortų namelį, reikia stiprinti bent jo sienas. Tuo labiau, kad menamam A. Pupšio blokui demokratinio judėjimo šeimoje nebuvo patikėta svarbesnių valdžios pareigybių. O juk A. Pupšio grupės įsiliejimas sustiprino šio partinio junginio pozicijas mandatų skaičiumi. Rinkimų rezultatai kaip tik apie tai byloja.

Bet ar tik dėl kortų skandalo pastarasis neužima jokio svarbesnio posto, kad ir komiteto pirmininko? Nors dar yra vicemero vakancija, dėl kurios gali ir užvirti vadinama pokaldrinė valdančiųjų kova, imant domėn ankstesnes prognozes. Baigsis ši kova šalių susitarimu ar partinio judėjimo skilimu, sunku prognozuoti, nors pastarasis variantas greičiausiai bus realesnis tik po Seimo rinkimų kitais metais. Todėl pavadinti valdančiąją koaliciją stabilia dar neįmanoma, Matant jos lyderio dėlionių mozaiką, kaip ir netenka abejoti mero gebėjimu išsilaikyti valdančio aisbergo viršūnėje pastaruosius  devynerius metus.