Vida Tarozienė: Prie senos mokyklos

Ji į mane žiūrėjo

nebyliais langais – nelyg tuščiom akim.

Jie nieko nebkalbėjo,

tarsi nebeatmintų,

kaip žaidė čia vaikystė,

skaitė knygą,

kreivai vingiavo lentoje žodžius.

Tiktai gamta - 

nevaržoma,

laisva,

lyg išprotėjus

šėlo,

tarpo,

į dangų keldama gyvybę  –

galingą ąžuolą,

kadais sodintą vaiko rankų,

ir pienių jūrą buvusio aikštyno vietoj.

Tą dieną

pirmąkart tais metais išgirdau  –

kukavo man gegutė:

ilgai ir nuoširdžiai,

lyg išprotėjusi,

skaičiavo laiką.

Jei parašyčiau apie šunį

Jei parašyčiau apie šunį

Prie parduotuvės durų,

Kai laukia savo šeimininko,

Ne apie kailį jo,

Didumą, veislę eilėraštis tai būtų.

Tai būtų žodžiai apie meilę,

Ištikimybę

Ir... trumpą atmintį:

Jau šimtą kartų

Abu jie eina apsipirkti,

Ir visada, ir visada, ir visada

Mintis šunelio –

Išeis ar nebišeis?

✷ ✸ ✹ 

Ryte mačiau –

Nuėjo dviese,

Susikabinę rankom.

Jauku, gražu,

Retai taip būna.

Gal taip

Sugrįš ir vakare?

Nedaug tetrūksta man

Perdien prie lango

Prarymoti.