Rimgaudas Višinskas apie marių genocidą, turizmo plėtrą ir jo perspektyvas

Apie tai kalbamės su Šilutės uosto koncesininku, UAB „Kintai“ vadovu p. Rimgaudu Višinsku. Pokalbyje išgirdau kiek kitokį požiūrį apie turizmo plėtrą ir jo perspektyvas. Regis, „marių genocidas“, kaip sako p. Rimgaudas, turi tam didžiulę įtaką, nes žvejybinis turizmas ir atvykstantys žvejai sudaro didžiausius turistų srautus. Ne mums įprasti, „vaizdų trokštantys“ keliautojai, bet būtent čia žvejoti atvykstantys piligrimai neša didžiausią pelną ir kraštui generuoja didžiausius pinigus.

Keista, ar ne? Bet atrodo, kad Šilutės uosto šeimininko samprotavimai nėra be pagrindo.

R. Višinskas su pasididžiavimu rodo Šilutės uosto plėtros projekto maketą, kur numatyta statyti namus, kuriuose, kaip jis pats sako, galėtų apsigyventi būtent tie atvykstantys turistaujantys žvejai, juose apsigyventi su šeimomis, kur jų žmonos ir vaikai galėtų puikiai leisti laiką ir laukti grįžtančių vyrų su laimikiu. Netikėta, ar ne? Toks estetiškų namelių kompleksas uosto pašonėje nuostabių gamtos vaizdų apsuptyje žvejams-mėgėjams-turistams praplėstų Šilutės uosto turistinę funkciją, tik ar lemta tam įvykti, o jei taip – kada visa tai atsiras?

- P. Rimgaudai, tai kuria linkme plėtosite Šilutės uosto veiklą? Ji labai svarbi čia gyvenantiems žmonėms: prasidėjus laivybos sezonui, uostas atgyja, natūralu, kad gyventojams norisi matyti gyvą ir pulsuojantį „organizmą“, o ne vos kvepsintį uostelį. Juk ir per jį į kraštą gali ateiti pinigai, pildomas iždas. Ar turite planų bendradarbiauti su turizmo informaciniu centru? Verslo tikslas - generuoti pinigus, bet kaip padaryti, kad žmonės naudotųsi uostu ir intensyviau plaukiotų? Juk uostas asocijuojasi su pramoga, o pramogaudami piliečiai leidžia pinigus.

- Uostas atviras visiems gal pusę metų, nuo balandžio iki lapkričio pradžios, intensyviausias periodas – birželį, liepą, rugpjūtį, rugsėjį, kuomet dauguma piliečiių ima atostogauti. Kaip mes kalbame – nuo Joninių iki Žolinės vyksta stipriausias „veiksmas“. Tai palyginus trumpas laikotarpis, bet žmonės laivelius čia laiko apie pusmetį. Juk nėra blogo oro, yra bloga apranga. Skandinavijos laivininkai, vos nutirpus ledui, puola keliauti, nors, žinoma, ten yra ir didesnė pasiūla, daug salų ir salynų, kur galima plaukti. Mes turime vienintelį įdomų maršrutą; išplaukti Šyšos upe, Nemunu į Nidą, Juodkrantę, palei kopas, tuo taip vadinamu rytiniu keliu iš Ventės į Dreverną, Svencelę, Klaipėdą, ir į jūrą išeiti… Man tų maršrutų trūksta išties, nes turime šalia nedraugišką šalį, Rusiją. Būtų įdomus kelias Nemunu į viršų, juolab, kad jis yra sutvarkytas, bet ten trūksta infrastruktūros, prieplaukų. Įdomi ir patraukli vieta – Panemunės pilis, bet su greitaeigiu ten nuvykti užtruktų dvi-tris valandas, su lėtaeigiu – aštuonias.

- Taigi, prieškaryje Herderio gimnazijos irkluotojai buvo nuplaukę į Kauną, kur juos sutiko su iškilmėm ir džiaugsmu, apgyvendino viešbutyje, apie tai rašė visi laikraščiai… Tai be galo patrauklus būdas keliauti. Bet poslinkiai vyksta labai vangiai. Štai pernai surengtame turizmo forume atvykę laivų brokeriai iš Kauno piešė nuostabius vaizdus, įspūdingai pristatė plėtros galimybes ir perspektyvas: ir būsimas kuro stoteles, ir iš Kauno plaukiojančius pirmyn-atgal laivus. Viskas turėjo šniokšti kaip Ostapo Benderio vizijoje apie Nju Vasiukus: plaukioti laineriai ir skraidyt dirižabliai. Bet to nematome. Juodkrantėje plečiamas uostas, Nidoje įrenginėjamas slipas, vadinasi, Neringa ne tik kuria vizijas, bet ir stengiasi, daro. Klaipėdos pusėje tvarkomas Vilhelmo kanalas, bus platinamas šliuzas… Tai gal vienintelis šansas – Šilutei orientuotis Klaipėdos pusėn, bet ne statyti oro pilis apie Kauno-Šilutės vandens magistrales?

- Mes matėme, kas vyko per pandemiją ir karantiną, kai buvo uždrausta išvykti. Suvaržytas judėjimas vis tiek parodė, kad Lietuvoje žmonių dar yra. Viskas priklauso nuo to, kiek tų keliautojų entuziastų, mėgstančių vandenį, yra ir kiek jie nori paslaugų. Turintys savo nuosavus laivelius išnaudoja visą infrastruktūrą. Drevernos pusėje – Minijos upė yra puiki upė laivybai, tai apie dvidešimties kilometrų kelias iki Vilhelmo kanalo. Kanalas tegali būti išvalomas, platinti jo negalima, iš jo jūros nepadarysi. Bet šliuzas bus platinamas, nes ties Dreverna neįmanoma praplaukti platesniu nei trijų metrų laivu. Ten labai įdomus maršrutas ir yra mėgstamas. Pro Kintus matosi praplaukiant labai daug laivelių. Kalbant apie mūsų uosto viziją, galiu pasakyti, kad šiuo metu čia turime apie 150 laivelių, ir yra poreikis jų talpinti daugiau. Gal verta bandyti eiti į upę, gal Šyšoje įrengtume daugiau vietų...

Bet nereikia pamiršti, kad uostas – tai brangi stovėjimo aikštelė. Jeigu nori, kad uoste vyktų veikla, iš jo turi išplaukti ir atplaukti į jį laivai. Tai yra, privalo vykti nuolatinis judėjimas. „Šniokštimas“, kaip paminėjote prieš tai.

O dėl ko atplaukia laivai? Kad galėtų pamatyti kažką įdomaus, nuveikti.

Vienas iš traukos centrų yra mūsų degalinė, kurią pastatėme pirmieji Lietuvoje, ji veikia 14 metų.

Sezono metu veikia baras terasoje, kur vyksta koncertai. Atplaukus laivu, galima nukeliauti į Šilutę, aplankyti netoliese esantį Hugo Šojaus dvarą, parką, miesto sekretus, kurie pasakoja vietų, pastatų istorijas. Mūsų miestelis gražus ir žalias, esame Mažosios Lietuvos sostinė, tad plaukiojant į sostinę juk užsukti būtina.

Juk plaukiantys Neringon žmonės aiškiai žino, kas jų ten laukia: poilsis, nuostabūs vaizdai, pramogos. Tokie jų lūkesčiai. Nida yra „karštas taškas“, bet mes net nebandome savo vietos bent kiek „atšildyti“. Atsirasiantis Nidoje viešbutis suteiks galimybę priimti dar daugiau turistų.

Kol kas atplaukus savo laivu pabūti keletą dienų ar savaitę sudėtinga, tad Juodkrantė, Pervalka, Preila užpildytų spragą. Ir mums nuo to būtų geriau.

Nemuno vandens keliui reikalingos milijoninės investicijos, ir jei Lietuvoje būtų dvigubai ar trigubai daugiau žmonių, tas projektas apsimokėtų. Juk turistai tik dabar ima atsirasti, būkime realistai. Pandemija, karas visiškai išbaidė juos.

Intensyvi laivyba ir srautai iš užsienio iki pandemijos buvo suintensyvėję, reikėtų konstatuoti, kad situacija tikrai keitėsi į gerąją pusę. Atplaukdavo keliautojai iš Skandinavijos, Vokietijos, Švedijos.

- Švedai juk išvis labai intensyviai plaukioja: vos išaušus pavasariui, jie puola į laivus ir nenuilsdami plaukioja, kaip tikri vikingai. Mano klasiokė su vyru švedu tik tokiu būdu atostogauja, laive: nuo uolos ant uolos, iš laivo – ant kranto ir atgal. Jų poilsinis gyvenimas vyksta laive. Daug kas vyksta žvejoti Norvegijon...

- Na, mums Dievulis nedavė salų Baltijos jūroje, kaip, pvz., estams, maršrutų trūkumas jaučiamas, bet manau, kad ir tie patys turimi nėra išnaudojami.

- Sakykite, p. Rimgaudai, ar rentabilus, pelningas uostas turi galimybę mažinti bilietų kainas, kad dėl to visi labiau imtų naudotis kelionėmis laivais? Juk jei patraukli kaina – daugiau norinčiųjų, čia kaip su „žydo degtukų bizniu“: pigiai ir daug geriau, nei mažai/brangiai, uždirbama kiekiu, didesne apyvarta. Žinodamas, kad bilietas pigus, jis intensyviau naudosis laivu. Brangiai sumokėjęs pilietis plauks kartą-kitą, bet dažnai to daryti nesiryš, kad ir kokius nuostabius vaizdus matys nuo denio. Mes juk esame skurdo šalis ir galimybės mūsų ribotos. Kad ir šeima su trimis vaikais – bendra bilieto kaina jiems neatrodys smulkmena.

- Kainos Šilutės uoste liko tokios pačios, kaip pernai ar užpernai, kainų nekėlėme, nors vokiečių inspekcija uždraudė mums pilti laivų kurą, turintį labai mažą akcizą. Buvo išaiškinta, kad iki tol laivų kurą naudojome neteisėtai. Pagal Europos Sąjungos reglamentą tam reikia atitikti tris kriterijus, kurių mes neva neatitinkame. 30 metų naudoję laivų kurą, tos teisės netekome, o kuro kainos, kaip žinia, pakilo iki aukštumų.

Tam maršrutui, kuriuo plaukiojame jau šeštą ar septintą sezoną, naudojame skandinaviško tipo keltą „Kuršių deltos ekspresas“, jame bilietas pirmyn-atgal kainuoja 30 eurų, pas mus jis kainuoja pigiausiai. Vaikams taikomos nuolaidos pagal amžiaus grupes.

Turime ir kitą laivą „Perloja“, abu jie atlieka kelto į Neringą funkciją, o tarpuose jais plukdome grupes į Nemuno deltos regioninį parką. Yra atskiri maršrutai, dviejų ir keturių valandų, ten viso laivo kaina tėra 100 eurų, o plaukti gali iki 50 žmonių. Manyčiau, kad tai nėra dideli pinigai. Valanda žmogui – trys eurai. Bet kokiu atveju, plaukiojant didesniam skaičiui žmonių, reisas atpinga. Štai Jums ir „degtukų biznis“.

- Metaforiškai kalbant, plūstant minioms įmanoma plaukti pigiau? Bet jų turi būti daug, tos minios privalo atsirasti, o tam reikalinga žinia: štai galite patirti nepaprastų potyrių, atvykite, naudokitės, džiaukitės...

- Grandiozinių pajamų uostelis negeneruoja, būkime realistai. Jį reikia ir remontuoti, ir atnaujinti, jam jau 15 metų, investuoti teks... Kalbant apie maršrutą Šilutė-Nida, reikia atskleisti dar vieną galimybę keliaujantiems, kurie jos gal būt nežino: atvykstantys iš didžiosios Lietuvos Neringon, gali keisti trajektoriją ir vykti ten iš Šilutės uosto.

Suvalkiečiai ypač mėgsta šį variantą, nes sutaupo, jie labai gerai skaičiuoja. Papasakosiu, kaip.

Vykti iš Marijampolės Klaipėdon, keltis keltu, mokėti mokestį, važiuoti automobiliu dar gabaliuką penktadienį, sekmadienį grįžtant stovėti eilėj, grįžtant vėl važiuoti aplinkui...

Pas mus Šilutėn jie gali atvykti, pvz., gražiuoju senuoju keliu palei Nemuną pro Raudonės, Panemunės pilis, Seredžių, Viešvilę, Pagėgius, pasistatyti automobilį uoste (stovėjimas čia kol kas yra nemokamas), ir sėdę į laivą – tiesiu taikymu patekti Nidon atostogauti.

Yra paskaičiuota, kad galint išvykti atostogauti penktadienį, tokiu būdu atostogos bus 8 valandomis ilgesnės, nei važiuojant ratais automobiliu, naudojantis Klaipėdos keltu.

Labai patogu: atvyksti Šilutėn, pastatai uoste automobilį, sėdi laivan, ir štai jau atostogauji aštuoniomis valandom ilgiau. Puikus laiko taupymo būdas.

O kainos... Neverta galvoti vien apie tai, kad pinigų trūksta. Jų reikia užsidirbti, ieškoti tam būdų, o tada leisti atostogoms. Taip ir mažesnė infliacija bus, ir pinigų apyvarta, ir naudojimas, ir nauda visiems...

Tiesa, mes turime vieną problemėlę: nuo Drevernos iki Juodkrantės yra 7 kilometrai. Toks keltas, kaip mūsų, per dieną ten galėtų padaryti apie 10 reisų. Tai pusė valandos į vieną, pusė valandos – į kitą. Mūsų atstumas nuo Šilutės iki Nidos – 32 kilometrai, plius mes negalime greitai plaukti, Šyšos upe greitis labai ribotas, čia plaukti tegalima lėta eiga, nes upė siaura, tenka saugotis, kad neįvyktų negerų atsitikimų. Toks didelis laivas, kuris yra 20-ies metrų ilgio ir 5 metrų pločio, upe greitai plaukti negali.

Taigi, tie 32 kilometrai atstumo susidėlioja į 15-16 km/val. greitį, mes tepadarome vieną reisą. Ryte nuplukdome, o vakare parplukdome.

Intensyviau galima būtų planuoti (bet tik planuoti) reisą daryti iš Ventės rago, tik Ventės rage yra problema. Kiekvieną pavasarį po audrų ir ledonešių keičiasi vaga, prinešama akmenų, didžiausius, po kelias tonas sveriančius akmenis vanduo užkelia ant Ventės rago krantinės. Dėl to ten nesaugu, maršrutas ten labai nesaugus... Aišku, labai viliojantis, nes ten atstumas iki Nidos apie 12 kilometrų arba triskart trumpesnis, nei nuo mūsų uosto.

Bet kad ir kokiu būdu pasistengus atpiginti kelionės kainą – neturime žmonių srautų, ir tos minios niekaip neatsiranda.

- Tai gal reikia intensyviai, nuožmiai siųsti žinutes didžiosios Lietuvos pusėn apie galimybę patekti Neringon iš Šilutės, nes kaip jie apie tai sužinos Kaune ir Vilniuje?

- Mes darėme tam reklamą ir Šilutės, ir Klaipėdos rajone. Aišku, tai naujiena, plukdyti galime ne daugiau 90 keleivių, komfortabiliai plaukti gali apie 75. Kai geras oras, šis maršrutas nepaprastai žavus ir fainas.

- Pažiūrėkime, koks ažiotažas kilo Kaune ir visoj Lietuvoj dėl restauruojamos „Raketos“ ir atkuriamo reiso į Nidą. Visi tiek susijaudino, nes baisiausiai norėjo taip keliauti. Įspūdžiai ir vaizdai ja plaukiant – nepakartojami, tai įstringa visam gyvenimui.

- Pasakysiu vieną svarbų dalyką – laivybos intensyvumas čia priklauso nuo 50-60 % laivus Šilutės uoste laikančiųjų žvejų. Bet dabartiniu metu, jau gal antri metai, mariose nėra žuvies.

- Su kuo tai susiję, p. Rimgaudai? Man tai naujiena...

- Padaręs analizę darau išvadą (ir tai tik mano nuomonė), kad žvejai žvejoja jau arti 500 metų, tos žuvies juk buvo. Bet pirmas dalykas – neribotas kormoranų skaičius. Mūsų zonoje, vien tik Nemuno deltos regioniniame parke ir Neringos nacionaliniame parke, yra per 7000 lizdų. Padauginame iš dviejų – 14 000 paukščių. Apie tai, invaziniai ar ne šie paukščiai, yra daug nuomonių: kai kurie sako, kad jų buvo visuomet.

Reikalas tas, kad 10-15 kilometrų spinduliu jų yra 45-50 tūkst., ir jie marias atakuoja žiauriai.

Kitas dalykas – intensyviai gilinamas uostas, ir jau 3-4 metai iš eilės iš jūros į marias neateina stinta, nors jūroje jos labai daug. Manyčiau, kad čia buvo padaryta didelė Aplinkos ministerijos klaida - išduoti leidimus jai žvejoti. Reikėjo pertraukos tam, kad stinta galėtų ateiti į marias, kad kiltų aukščiau upėmis, išnerštų (o tai yra tūkstančiai tonų žuvies), ir maždaug gegužės vidury stintų mailius parplauktų į marias, kur visos plėšrios žuvys, kurios jomis minta. Tai vertinga žuvis, sterkai, ešeriai, kurie „sėdi“ Nemuno deltoje, to mailiaus tykoja ir labai gerai maitinasi. Dabar gi, kai stinta neišneršia, visa plėšri likusi žuvis nuėjusi Kaliningrado srities pusėn. Nes jai nėra ko čia ateiti.

Tad uosto intensyvumas tiesiogiai priklauso ir nuo žvejybos: jei yra žuvies, ji kimba, žmonės sėda i laivelius, ir plaukia. Vakare, ryte, per pietus, naktį... Vaizdas pasikeičia labai stipriai: atplaukia iš Kauno, jūra, nakvoja laivuose. Jie atvyksta ž v e j o t i. Juk Lietuvoje žvejyba yra be galo populiari.

Ir kažkodėl niekas nemąsto, kad žvejybos pridėtinė vertė yra didžiulė, ji milžiniška.

Šimtai milijonų eurų išleidžiama būtent žvejybai. Į medžioklę juk pasiimsi du šovinius, ir gal jų net neiššausi. O aplink žvejybą viskas – ir meškerės, ir apranga, ir masalai, tai papildoma didelė infrastruktūra, kuri duoda didelę naudą visai Lietuvai, o mūsų pamariui – ypač. Juk anksčiau labai daug žvejų atvykdavo iš užsienio.

Dabar marios t u š č i o s. Apie tuos dalykus nemąstoma visiškai. Mano manymu, vasarą mariose neturėtų būti jokių tinklų, visos marios atviros žvejams, gal tai daryti leisti nuo rugsėjo mėnesio.

Tai, kad mes neįsileidžiame žuvies nerštui iš Baltijos jūros, yra tragedija ir trumparegiškumas. Kartoju – tai didžiulė problema. Juk žuvis turi savo genetinį kodą: štai stinta gyvena trejus-ketverius metus, ir jei ji neršia kitur – jos palikuonys irgi nerš kitur. Aišku, populiacija gali atsistatyti, nes kuo trumpesnis žuvies gyvenimas, tuo greičiau atsistato jos populiacija. Jei stintai leistų išneršti, jos pagausėtų, ir mailius atkeliautų į marias, plėšri žuvis čia vėl atsirastų. Džiaugsmas žvejams ir pelnas vietiniams – štai jums paprasta matematika.

Bet visą mailių, mažą žuvį sunaikina kormoranai. Užburtas ratas. Pats žinau, ką reiškia kormoranas tvenkiny; jei jų nebaidysi, nepadarysi nepakenčiamų sąlygų, tai suleidęs žuvį, rudenį rasi tuščią tvenkinį. Tai yra siaubas ir košmaras.

Kauno mariose yra kormoranų, ten didesni gyliai, ir tai absoliučiai mūsų teritorija, kur galime tvarkytis patys. Gi Kuršių marių turime tik trečdalį visos teritorijos...

- Tai kokie nors būdai kovoti su tais kormoranais yra, nejau viskas taip beviltiška?

- Natūraliai kormoranai gamtoje juk visai neturi priešų. Gal varnos ar erelis gali išnešioti vieną kitą jauniklį... Gyvūnų populiacija reguliuojama labai paprastai: kad elniai ir briedžiai nesunaikintų jaunuolynų, šernai neišknistų visko skersai ir išilgai, vilkai neišpjautų visų avių, ožkų ir veršiukų, jų skaičių reguliuojame medžioklės pagalba.

Kormoranai kažkodėl laikomi neliečiamaisiais, jie „geriečiai“, kurių liesti nevalia. Niekas negali reguliuoti jų skaičiaus.

Jie daro siaubingą žalą ne tik žuviai, bet ir visai mūsų turizmo ekonomikai!

Tai baisūs nuostoliai.

Dar 2013 metais, ministro Mazūronio laikais, buvo priimtas įsakymas (kuris tebėra galiojantis), skelbiantis, kad visoje Lietuvoje kormoranų negali būti daugiau nei 2 000 porų. Kad jų skaičių reikia reguliuoti: šaldyti dėtis, ne šaudyti, o imtis kiaušinių. Perėjimo metu juos išbaidyti garsinių patrankų, baidyklių pagalba, tai nėra sunki užduotis, beje.

Šaltesnis oras, para laiko – ir kiaušinių nebėra. Dabar gi Lietuvoje jau yra per 10 tūkstančių kormoranų porų, arba penkiskart daugiau, nei leidžiama. O jei Kaliningrado srityje jų tiek pat? Buvo informacija, kad netoli Lietuvos sienos jų būtent tiek ir buvo.

Tai paskaičiuokime – viso galimai apie 70-80 tūkst. paukščių. Ir jie visi nori valgyti. Kuršių marios yra labai produktyvios, bet kormoranas laisvai sau suėda iki pusės kilogramo ir didesnę žuvį, nekalbant jau apie mažą.

Kitas dalykas – jų medžioklės ypatumai labai įdomūs: jie puola būriais, susiburia tūkstančiais, suvaro į seklumas, kur jau stovi garniai, kirai, žuvėdros. Jei jau jie užsupo kokį marių kampą – tai žuvies ten nelieka visiškai. Tuščia. O jei nepagavo – sužaloja, tada žuvis miršta, užsikrečia liga, miršta nuo fizinių traumų, arba iškilusias jas nurenka ereliai.

Nekontroliuojant kormoranų skaičiaus, vykdomas marių genocidas. Kito žodžio nerandu.

Jis sužlugdys mus ekonomiškai, sužlugdys žvejybos ir turizmo verslus.

Žiūrėkite, kas sakoma žvejams: meskite viską, pasiimkite kompensacijas, perdarykite žvejybinius laivus į pramoginius, kelkite žmones… Žvejybos jau beveik nėra, žvejybos plotai susitraukė ir sunyko.

- Tai jau laivus kažkada supjaustėme už kompensacijas-pinigėlius, kaip „berazumiai“, nuo to sumažėjo žvejybos plotai, tai dabar perkame iš protingesnių. Mes mėgstame mokėti brangiau, savo nieko neturėti, viską importuoti ir nieko negaminti. Svarbiausia – nieko negaminti, o organizuoti importą, kad tarpininkas užsidirbtų…

- Žvejų gidai, kviečiantys žvejoti, reglamentuoja žuvų pagavimą, stengiasi, kad pagavę žmonės paleistų mažas žuveles… Tai ne tinklas, kurį užtraukus „nukošiama“ viskas.

Sutapo kažkokios aplinkybės, atėjo toks momentas, kai pralošiame mes absoliučiai visi.

Valstybėje nėra strateginio mąstymo - priekrantės, marių žmonės tai stipriai jaučia.

Nevyksta jokia regionų plėtra, tik kalbama apie tai, o iš tiesų visiems nusispjauti į tuos regionus, visai valdžiai. Mūsų kraštas turėtų gyventi iš žvejų ir turizmo paslaugų. Žvejybinio turizmo, pabrėžiu, nes jis neša pelną ir įplaukas į biudžetą. Keliauti ir žuvį pagauti.

Kalbant apie verslą – Šilutė yra unikalus rajonas, kur nėra  j o k i o  verslo klubo ar verslininkų susivienijimo. Kiekvienas kas sau. Ir tai šiokia tokia problemėlė.

Pažiūrėkite, visi kalba apie klimato atšilimą, kai jau matome pokyčius, visi kalba, kad mariose nelieka žuvies, kad reikia kažką daryti… Bet viskas lieka kalbom.

Šiandien jau matome, kad ateina baisusis rezultatas, skamba laidotuvių varpai. Ir kai toji kreivė sminga žemyn, iškelti jau nebeaišku, kas gali. Mes juk galime iškelti tik elektros kainas. O sumažinti – niekaip.

Su žuvimi taip ir yra: jei žuvis dingsta, reikia ieškoti priežasčių, reikia pagalvoti, padaryti analizę. Tai nėra kažkokia naftos birža, kur „padavė“ naftos – kainos nukrito, naftos nėra – kainos sukilo. Žuviai atsigauti reikia mažiausiai 4-5 metų. Ir kad taip atsitiktų, reikia priimti sprendimus.

Man keista, kad palyginti stiprios žvejų organizacijos, klubai tyli. Juk mūsų rajono šūkis „Ten, kur vanduo kuria gyvenimą...“, bet valdiškiems žmonėms trūksta ir laiko, ir noro, o gal ir proto, sugebėjimo matyti ateities viziją, perspektyvą. Iš ko mes ateityje gyvensime.

- Tai jie gal ne žvejai, todėl jiems tai nerūpi?

- Manau, kiekvienas valdininkas, kaip ir verslas privalo turėti kažkokią ateities viziją, valdžios atstovai turi matyti savo krašto, rajono ateities gaires. Ji gali būti ir utopinė, nes kartais ir didžiausia utopija išsipildo. Štai kaip mūsų uosto plėtros projektas – jis buvo pristatytas visuomenei ir savivaldybei prieš dešimt metų. Mūsų miesto plėtojimas ir jo ateitis. Tai 10 ha mikrorajonas su visomis pramogomis žvejams ir jų šeimoms. Pavyzdžiui, vyras išplaukia žvejoti, o žmona su vaiku ten puikiai sau leidžia laiką. Jo plėtra priklauso nuo savivaldybės ir bendruomenės mąstymo. Iki šiol apie šį projektą niekas negalvoja. Pagal detalų planą visos gatvės priklauso savivaldybei, mūsų tėra plėtra.

Man sunku suprasti, kad gyvendami prie jūros, upės, marių, mes niekaip į jas neatsisukame, negalvojame apie naudą, gaunamą iš tos gamtos. Galime prikloti labai daug trinkelių, pristatyti šiukšlinių, suoliukų, bet jie nėra tęstinis projektas, galintis išaugti ir nešti naudą, leisti uždirbti daugeliui.

Tai vienkartinė, „suvalgyta greito maisto“ investicija tam, kas gavo užsakymą toms trinkelėms kloti, ne daugiau.