Apie miegojimą ant lubų

„Kai per tiek laiko nesprendžiama situacija, atrodo keista“.

Ši frazė lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ susitikime su Šilutės rajono savivaldybės administracijos direktoriumi Andriumi Jurkumi bei vyr. architekte Gintaute Sandariene nuskambėjo pirmiausia.

Rajono valdžios įstaigą aplankė „Mažosios Lietuvos“ bendrijos atstovai: Benas Volodzka, lietuvininkė Hilda Petereit ir kukli žiniasklaidos skrebentoja mano asmenyje.

Ir tikrai keistai atrodo visa ši istorija su Laučių kapinių privatizavimu, šešerius metus trunkanti bei niekaip neišsipainiojanti.

Priminsime, kad ji užsimezgė prieš šešerius metus Laučių kapinių šventės metu, kuomet dabartinė sklypo savininkė užtvėrė kelią p. Hildai Petereit, kurios artimieji palaidoti būtent šiose kapinėse. Ir ne tik užtvėrė, bet ir leido sau energingai skeryčiotis net liuteronų kunigo Remigijaus Šemeklio akivaizdoje, kėsinosi žemės ūkio technika atakuoti tuometę „Mažosios Lietuvos“ bendrijos pirmininkę Renatą Čėsnienę, bendrijos narę Rozą Šikšnienę ir apskritai – nesidrovėjo kiekvieno vizito į kapines metu aprėkti, iškoneveikti bei pažeminti bandančiuosius čia patekti.

Situacija nemaloni, sutikite. Na, taip, tai liuteronų kapinės. Bet pabandykime, mieli katalikai, įsivaizduoti save toje situacijoje. Ar jau įsivaizduojate? Štai einame su grėbliukais savo senelių ir tėvų kapelių aplankyti, ir iššoka staiga ties vartais piktoji moteriškė, ir krenta kryžium ties varteliais, ir šaukia, kad tai ji nusipirko kapus kartu su greta plytinčia žeme, ir kad nedrįstume daugiau čia rodytis, nes nuskandins upelyje. Tai metafora, kaip supratote, bet grasinimo laipsnis panašus, įskaitant ir lygiagrečiai lydinčius keiksmus.

Tad lietuvininkai neapsikentę atvyko išsiaiškinti, kada pagaliau ši problema bus išspręsta ir kada pagaliau frau Hilda gyvens ramiai ir taikiai.

Tenka pastebėti, kad iki tol ji, galima pasakyti, kovojo viena. Visi, pradžioje stovėję greta, pavargo ir nuleido rankas. Pabiro patarimai, kad gal jai vertėtų išsikasti artimųjų palaikus ir palaidoti kitur. Kongenialūs patarimai, sakyčiau… Štai atsiranda kapinėse agresyvi rėksnė, Jūs tik šast – ir lekiate išsikasę grabelius perlaidoti ramesnion vieton. Baisu ir pagalvoti, kiek tokių besiblaškančių su urnomis bei karstais užtvindytų kelius. Kilnojamosios kapinės taptų trendu. Nereikėtų per Vėlines keliauti kažin kur toli, prižiūrėti per atstumą ir deginti kuro, žvakelių anei melstis kažkur svieto pakrašty.

Šiuo atveju net juodasis humoras „neskaniai“ atrodo. Kuomet situacija tokia baisi, kad net bandymai pajuokavimu numaldyti absurdą atrodo nepadorūs.

Žinia, kai procesai tęsiasi kankinamai ilgai, visi suirzę. Viena pusė tikisi, kad lietuvininkė pavargs ir, netekusi vilties, paliks šį reikalą (o gal ir apskritai baigs gyvenimo kančių Kalvariją, nes nėra žmogaus – nėra problemos?). O toji pusė, kuri kol kas mano turinti teisę taip elgtis – žino, kad riksmai ir agresija mūsų visuomenėje visuomet ima viršų. Kas garsiausiai rėkia – tas laimi. Ši strategija kol kas pasiteisino.

Įžangoje susitikime pastebėjau, kad tai akligatvis, kur regis, ką bedarytum, kur besikreiptum – niekas neveikia. Prokuratūros viešojo intereso gynimo skyrius 2023 vasario 28 d. atsiuntė instrukcijas apie taikytinas priemones p. Hildos Petereit klausimu ir aiškiai nurodė Šilutės savivaldybei imtis priemonių teisės pažeidimų pašalinimui, kad savivaldybė privalo tuo pasirūpinti. Bet ji ir toliau nesirūpina, ieškodama tam pasiteisinimų.

Tik tam, kad numaldytų rėksnę savininkę, kol ji šūkauja (tai mano spėjimas) – tvarko kapinių prieigas, žvyruoja keliuką ir šalina šiukšles. Palaukite… Bet tai įvardijama kaip privati nuosavybė? Nesvarbu, kad tik mažiau rėktų! „Netampykite liūto už ūsų“ politika visada juk veikia, ar ne?

Frau Hilda nerėkauja, todėl į ją neverta kreipti dėmesio. Pakentės.

Juokingiausia, kad susitikime buvo įvardinti DU galimi sprendimo keliai: trumpesnis – geranoriškas sklypo savininkės sutikimas ir ilgasis – kai teks narpliotis „padelkose“ ilgiau. Ar per šešerius metus netapo aišku, kad rėksmingoji dama nė negalvoja taikiai tartis? Kokiu naiviu reikia būti, kad tuo tikėtum... Juk buvo signalų, kad to nebus, kai sklypo savininkė pūtė miglą apie ketinimus perrašyti sklypą kitam asmeniui, todėl dėti parašo po sutikimu atskirti kapinių teritoriją šiuo metu negalinti. Bet naivuoliai rausvais skruostais tiki, pasirodo, net neįtardami, kad tai paprasčiausias laiko „marinavimas“. Esame dorųjų naivuolių kraštas.

Ponai, jei buvo padaryta klaida, jei „nematėte per bruzgynus“ ten esant kapines (nors jos ten buvo visuomet), jei leidote privatizuoti jas kartu su ten esančiais mirusiais bei antkapiais – pripažinkite tai, po galais. Civilizuotoje Europoje kapinių privatizavimas būtų neįmanomas, ko gero, bet čia – prašome!

Prisipažinkite padarę siaubingą ir traumuojančią klaidą, gailėkitės, nustatykite kaltininką ir atstatykite teisingumą. Atsiprašykite, kad tai įvyko.

Nes sklypo savininkė, matydama šį, dovanokite, skystakiaušiškumą, jau prieigose link kapinių paskubėjo įsmeigti ženklą „Privati teritorija“. Ar yra būtinas tam policijos leidimas, verta pasiteirauti. Todėl net nepasiekus Laučių kapinių, esi ruošiamas: tave nusmelkia, kad brauniesi ten, kur draudžiama, darai kažką neleistino, kad tave tuoj užpuls juodi pragaro šunys ir sudraskys į skutelius požeminio pasaulio furijos.

Perfrazuosime žymųjį angliško humoro atstovą Jerome K. Jerome jo knygoje „Trise valtimi, neskaitant šuns“ aprašo atsitikimą su transportuojamu sūriu. Sūrio kvapas pernelyg aštrus ir ne visi jį pakelia, keliaudami traukiniu galite tapti vienišu visame vagone bei būti apkaltintas „mulkinimu“ pasipiktinusios garbaus amžiaus damos, kuri per neapdairumą įsėdo su jumis viename kupė. Laučių kapinių „sūrio kvapas“ veda iš proto jau visus aplinkinius, bet Savivaldybės klerkai tikina, kad tai švelniai malonus bei aromatingas dvelksmas, teigiamai veikiantis piliečių sveikatą be turintis sveikatinimo požymių.

Agresyviosios ponios sutikimo performuoti sklypą laukti neverta, todėl reikėtų apie jį pamiršti ir spręsti problemą kitu būdu.

Tai ir buvo siūlyta susitikimo metu. Norėjosi išgirsti, kada gi pagaliau bus paspaustas „start“ mygtukas, neveliant ir neatidėliojant, o tik plėtojant susirašinėjimo tarp institucijų meną. Paprastai interesantus domina rezultatas, o ne verbaliniai viražai, siekiantys nutolinti to rezultato ryžtingus sprendimus ir finišą.

Architektė Gintautė Sandarienė supažindino mus su galima eiga: suformuoti sklypą, atidalinti kelią ir nupirkti kapines. Priminus, kad kelias turėtų likti servitutinis, kaip buvo iki to nelaimingojo privatizavimo (nes kito kelio atvykimui į kapines juk nėra), buvo atsakyta, kad servitutinis kelias yra kitur, kad jo ten būti negali. Frau Hilda paprieštaravo – juk tuo keliuku buvo nuolat naudojamasi, einama į mokyklą, galiausiai juo keliavo laidotojai į kapines. Kaip kitaip ten buvo palaidoti žmonės, jei keliuko nebuvo?

Architektė atkakliai vis grįžta prie sprendimo varianto „jei pavyks susitarti su savininke ir bus galima formuoti sklypą“, mes replikuojame, kad tai neįmanoma. Kabinete veliasi ir pinasi tuščios diskusijos, atitraukiančios nuo esmės – tai kada gi bus rezultatas? Netekę kantrybės bandome patikinti, kad leidimo nei ponia Sandarienė, nei kas kitas negaus, tačiau sugedusi plokštelė sukasi... Teritorijų planavimo dokumentų rengimas pradedamas, bet tam reikia pakeisti bendrąjį rajono teritorinį planą, juos (dokumentus) reikia rengti (o varge, koks siaubas!), kad situacija nuolat keičiasi... Mes atsikertame, kad tai turi būti pagaliau pradėta, nes būtent nepradėjus, niekas iki šiol nepasikeitė – kapinės neatskirtos... Visa ši meliodija komiška, bet aiškiai parodanti, kuo rajone laikomi piliečiai.

Galiausiai įsiterpia Benas Volodzka, pabrėždamas, kad „Mažosios Lietuvos“ bendrijos veikla yra paveldo saugojimas, jo saugojimas yra vienas iš svarbiausių dalykų ir pacituoja paveldo apsaugos įstatymą: viešosios pagarbos būtinumas, memorialiniai ir sakraliniai objektai yra saugomi. Saugomi karių, sukilėlių kapai, neveikiančios kapinės ar pavieniai kapai, ir tai yra įrašyta kaip prievolė.

Dar 2019 metais „Mažosios Lietuvos“ bendrija kreipėsi į Šilutės rajono savivaldybės administraciją, Lietuvos Seimo narius (yra jų parašai), kad Laučių kapinių klausimas būtų sprendžiamas. Tenka nuogąstauti, kad klausimas iki šiol buvo vilkinamas, o sprendimai ir geranoriškas bendradarbiavimas juk būtini.

„Geranoriškumas turi būti grįstas abipuse pagarba, tik kažkodėl priėjimas prie kapinių nėra įrašyta kaip prievolė. Artimieji negali prieiti prie palaidojimo vietų, visa tai atrodo tragikomiška ir baisu, - pastebi B. Volodzka. - Gyvendami Europoje, turime nusistovėjusią teismų praktiką ir įstatymo viršenybę, todėl norime išgirsti tikslesnius įgyvendinimo terminus. Neturi reikšmės, kuriuo variantu - pirmuoju ar antruoju, trumpuoju ar ilguoju, nes šešeri metai netenkina nei vienos, nei kitos pusės“.

A. Jurkus pastebi, kad tiksliausius terminus galinti pasakyti vyr. architektė, planuojanti šiuos procesus, kad Savivaldybės administracija neturi jokio intereso juos vilkinti, o tik kuo greičiau išspręsti ir pagaliau baigti šią epopėją.

Tuomet B. Volodzka paklausė, ar administracija mano, kad savininkas, penkerius ar daugiau metų neparodęs jokio gesto konfliktui išspręsti (kad kapinės būtų laisvai prieinamos visuomenei ir palaidotųjų artimiesiems), staiga pakeistų savo nusiteikimą ir nuomonę?

A. Jurkus pastebi, kad Savivaldybėje pasikeitus vadovams, jo, kaip naujai paskirtojo, buvo bandyta atnaujinti derybas, bet to padaryti nepavyko, planuotas susitikimas neįvyko. Vadinasi, lieka ilgasis kelias. Jis dirbantis tik tris mėnesius, ir iki tol buvę sprendimai, neveiklumas - ne jo kaltė.

Ko nepasakysi apie Gintautę Sandarienę. Ji sklidinai ir nuolat buvo šių įvykių verpetuose bei sūkuriuose, nes darbuojasi Savivaldybės architektūros dirvonuose penkerius metus, t. y. visą šios brudnos istorijos laikotarpį. „Derybos, terminai kėlėsi, kėlėsi, kėlėsi, kėlėsi...“, - melancholiškai tęsia Gintautė.

Viskas ir toliau „keliasi keliasi keliasi“, marinuojasi ir smirsta, kaip tas ypatingojo kvapo Jerome K. Jerome knygoje aprašytas sūris. Visi baigia išlakstyti iš traukinio kupė, likome tik mes, nuožmūs nepakantieji, užsidangstę nosis skepetaitėmis ir stovintys drauge su Hilda.

Hilda Petereit paprieštarauja dėl parašo gavimo/sutikimo būtinumo: visuomenės reikmėms skirtų objektų atvejais parašo gauti nebūtina. Ši jos pastaba neišgirstama.

Pasirodo, Savivaldybėje viešieji pirkimai vyko tris kartus, projektavimo paslaugą pirko, pirko ir pirko, bet kaina vis netiko... Hilda neištvėrusi replikuoja, kad tam reikalui būtų ir aukas surinkę, jei Savivaldybė tokia vargšė, tik niekas nederino ir nekalbėjo apie tai.

Kad Savivaldybėje vykstantys procesai neviešinami ir slepiasi po devyniais užraktais, kaip tas žirnis po karalaitės patalais – visi žino. Toji vieša paslaptis yra ypač piktinanti, nors klerkai išplėstomis akimis tikina visa esant Savivaldybės puslapiuose.

Nejau? Mielieji, ar bandėte kada nors ką nors surasti šiame neaiškios struktūros darinyje? Ten meška sprandą nusisuktų, o šio rankdarbėlio administravimas tėra imitacija. Kitas dalykas – išpampęs Savivaldybės viešinimo aparatas neatlieka savo funkcijos. Dovanokite, bet norisi paklausti, ką Savivaldybėje veikia gausios „viešinimo atstovų gretos“, kol kas tai labai ir labai neaišku.

Vieno langelio darbuotojai užtai pluša net sušilę, nes internetu ieškoti atsakymo nėra prasmės. Tai gal atleiskite tuos neįgalius „viešuosius“, ir baigtas kriukis, sutaupysite lėšų pašto pastatui išpirkti!

Vienąsyk metuose pasamdykite Savivaldybės puslapio koreguotoją, kuris perplanuotų struktūrą, papildytų funkcijomis, ir problemos neliks. Nors kai daug bičių darbininkių, sukuriama didžio reikšmingumo ir didžio darbo regimybė, tiesa?

B. Volodzka paklausia, ar vyksta Savivaldybės bendradarbiavimas su Kultūros paveldo departamentu šiuo klausimu, į ką atsakoma, kad Kultūros paveldo departamentui situacija žinoma, esmė slypi terminuose (beveik kaip Kaščėjaus Nemirtingojo gyvybė adatoje). Detalųjį planą galima pradėti rengti tik paruošus vietovės urbanizacijos planą, tvirtina G. Sandarienė. Šis verbalinis viražas visiems atima žadą: kaip kaimo vietovę ketinama urbanizuoti ir dėl ko? Kam urbanizuoti kapinių sklypą?

Vėliau iš kitų nepriklausomų šaltinių sužinome, kad nieko panašaus daryti nebūtina, ir p. Sandarienė elgiasi lygiai taip pat, kaip santechnikai derybose su neišmanančia moteriškos giminės užsakove: pasakoja, koks be galo sudėtingas čiaupo tarpinės keitimo procesas, kokių milžiniškų investicijų bei energijos reikalauja, ir todėl neišmanančiai moteriškei teks pakloti nemažai auksinų. Kapinaitės - kaime, bet jas urbanizuoti būtina, ir tai truks, aišku?

Kad paimtų atgal visuomenės reikmėms tai, kas neteisėtai jų pačių leista privatizuoti – teks urbanizuoti kaimus. Visi tie besiliejantys tekstų kriokliai, regis, turi vienintelį tikslą: sumalt, supint, sukelt sumaištį mintyse. Jų klausantis oponentas tenori, kad tai nedelsiant baigtųsi, visos šios kliokiančios nesąmonės iš gražios moters lūpų...

Urbanizavimas, kaip informavo mus nepriklausomi architektai, reikalingas tik tuo atveju, jei šioje žemėje planuojami statyti urbanistinės paskirties pastatai, gamyklos, fabrikai, pastatai biurams ar pan. Koks gi urbanistinis kompleksas suplanuotas Laučiuose, būtų įdomu sužinoti, gal koks aerodromas? Akropolis, „maksiminis“ ar tekstilės fabrikas?

Beje, A. Jurkaus siūlytas veikimo pradžios terminas ir jo svarstymas Taryboje rugpjūtį G. Sandarienės iškart buvo atmestas, nukeliant rugsėjui ar spaliui. Mat, garbingoji architektė niekaip negalinti ardyti pirmumo tvarkos, kadangi atsinaujinančios energijos projektai yra patys svarbiausi ir pirmi, sugriauti šią tvarką yra baisus nusikaltimas.

Man gi tuo metu šmėstelėjo mintis, kad atsinaujinti ir perkrauti organizmus bei mąstymą vertėtų visiems „kapitolijaus kalvelių entuziastams“, nes kai kurie tiek įtikėjo savo visagalybe ir nepajudinamu autoritetu, kad iš šalies tai atrodo kaip negalavimas. Valdžia svaigina vienok...

Nedrąsiai pasiteiravus, ar įmanoma spręsti šį klausimą skubos tvarka, nukertama - jokiu būdu: įstatymuose ir reglamentuose numatyti terminai, kurių pažeisti negalima, visuomenę informuoti taip pat reikia laiku. Benas Volodzka, nedelsiant patikrinęs tai, teigia jokių terminų nematantis, bet oponentai duetu patikina, kad nėra viskas taip vienareikšmiška, procesus terminai išilgina, rangovai atsisako, kartais neturi sertifikuoto specialisto... Na, tikriausiai jau supratote?

Tai apie kokį geranorišką ir lygiavertį bendradarbiavimą galima kalbėti, kai aiškiai matai išsisukinėjimus ir vengimą atvirai bendrauti paveldo klausimais?

Tai man buvo aišku dar tuomet, kai sutarus susitikimą su p. Sandariene pasikalbėti šiomis temomis, jis buvo atšauktas ir paprašyta klausimus pateikti raštu. Ar dabar karantinas, kodėl negalima pasikalbėti ir aptarti visam kraštui svarbių klausimų su visuomene, žiniasklaida, kilo tuomet mintis...

Nesame patiltės plėšikai, tykojantys klerkų gyvybės, tad ko baiminamasi, ar pažiūrėti į akis ir atvirai bendrauti?

- Gintautei pateikta užduotis kaip įmanoma greičiau pradėti procedūrą, - skelbia A. Jurkus, - sutariame, kad terminas nebus tempiamas, turime pagaliau baigti šį procesą.

Ironizuojame, kad prokuratūros raštas gautas dar vasario mėnesį, bet nepaisant to, pirmiau pradėtas atsinaujinančios energijos projektas, tada argumentuojama prieš - ne, tikrai ne, „atsinaujinantis“ pradėtas seniau...

Apibendrinant turime pastebėti, kad panašu, jog Cezaris vis tiek bus teisus ar stengsis tokiu atrodyti, nors ir kaltu būdamas. Naudos svarstykles stengsis pakreipti savo pusėn sukandęs dantis, pasitelkdamas įvaldytą manipuliavimo techniką bei įgūdžius, ir tai liūdina...

Kultūros paveldo apskaita, inventorizavimas – kitas svarbus lietuvininkams klausimas, priklausantis Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento jurisdikcijai, ten kalbama apie Savivaldybės padalinius, kurie tuo privalo užsiimti.

Kiek teko domėtis, Šilutės rajono savivaldybės administracijoje nekilnojamojo turto paveldo apsauga susijusi su jo vertinimu, o specialiste, atsakinga už kultūros paveldą, buvo įvardinta Alvyda Vidrinskienė. Nors Klaipėdos KPD buvo įvardinta ši tarnautoja, pati asmeniškai to paklaususi, gavau atsakymą, kad atsakingasis asmuo yra vyr. architektė Gintautė Sandarienė.

Vėliau kilo įtarimas, kad rajone architektai galimai funkcionuoja kaip Barbės-devyndarbės – jie tikriausiai ir architektai, ir masažistai, ir finansistai, ir paveldosaugininkai ir kas tik nori?

Paveldosaugininko pareigybė yra be galo atsakingas, sunkus, reikalaujantis atkaklumo, preciziškumo, atidumo darbas. Jį dirbant, tikrai neįmanoma būti dar kažkuo. Žinoma, jei ketinama dirbti gerai. O jei taip, kaip dabar – tai gal išvis neverta apsimesti, kad dirbi? Nes situacija paveldo srityje klaiki, o atsakomybės neprisiima niekas. Klaipėdos KPD neaprėpia teritorijos, o vietoje, Šilutės rajone, atsakingo ir stipraus specialisto neturime.

Tikro ir atsidavusio specialisto, ne „popierinio“ simuliakro. Atleiskite už tiesumą.

Neliko paveldosaugos padalinio Šilutės savivaldybėje jau senokai, visi kaitos viražai mirgėjo akyse, tai sujungiant kultūrą su švietimu, tai atjungiant ir panaikinant, „tai prisiūsim, tai nukirpsim“ melodija apsvaigino ir... pradangino paveldosaugos pareigybę. Liko vien architektas su siaura specializacija.

Ir todėl rezultatas labai aiškiai matomas.

Didžiuliame rajone paveldas tapo pavainikiu, droviai sukant nuo jo akis, bandant paneigti jo egzistavimą ir nuolat stengiantis išsiginti.

Dar akivaizdesnė tiesa yra ta, kad Mažosios Lietuvos paveldui priklauso beveik visas liuteroniškasis nekilnojamas ir kilnojamas turtas, civiliniai ir kulto pastatai (evangelikų liuteronų bažnyčios, liuteronų kapinės). Kitokio čia kaip ir nelabai rasi arba rasi pažymėtus punktyrine linija.

Vargonais Mažojoje Lietuvoje groja liuteroniškasis paveldas, patinka tai Jums ar ne... Laikas sukandus dantis tai pripažinti, mielieji. Ir visiems stoti šio unikalumo ginti, nes anoji Lietuva to neturi. Mes esame turtingesni dėl to. Pratinkimės nešioti šią mažą vokiškumo dalelę širdyse ir ją pamilti.

Lai toji smiltelė mumyse tampa nuostabiu perlu, taip, kaip ji virsta perlu austrės geldelėje.

Post scriptum: Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ atstovai susitiko su Šilutės r. savivaldybės administracijos direktoriumi Andriumi Jurkumi dėl Laučių evangelikų liuteronų kapinių atvėrimo visuomenei ir kultūros paveldo problematikos visame rajone.

Pavyko pasiekti bendrą sutarimą, kad:

rugsėjo mėn. bus registruotas Tarybos sprendimo projektas dėl Laučių kapinių perėmimo visuomenės poreikiams;

bus skirtas dėmesys nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugai;

artimiausiu metu peržiūrimos stendų ir reklamų iškabų vizualinio dizaino taisyklės;

stiprinama komunikacija su suinteresuota kultūros paveldo išsaugojimu visuomene;

peržiūrimos didesnės finansavimo galimybės istorinių pastatų tvarkymui;

aptarti klausimai dėl atskiro Paveldosaugos skyriaus suformavimo.