Gardamiškės U. Lidžiūtės tremtinių šeimos praeities takais

Šiandien daugelis girdėdami tremtį išgyvenusių žmonių pasakojimus negalime patikėti, kad kadaise žmogaus gyvybė, jo gyvenimas, jo turtas – buvo niekas. Ir už ką? Šis klausimas skambėjo daugelio gyvuliniais vagonais vežamų žmonių galvose, žodiniu pavidalu išsprūsdavo iš lūpų. Tik atsakymo niekas nesulaukė. Buvo galima tik įtarti – už tai, kad dirbo, stengėsi dėl savo ir savo šeimos gerovės. Tik kodėl už tai baudžiama? Ir dar taip žiauriai? Baisu...
 
Dabar tie, kurių šeimoje yra žmonių, kentusių tremtį, klauso jų pasakojimų, išgyvena kartu su jais.

Tapo laureate
 
Gardamo pagrindinėje mokykloje besimokančios Ugnės Lidžiūtės senelis – tremtinys. Mergaitės proseneliai bei jų artimieji taip pat. Dabar daugelis jų iškeliavę Amžinybėm pas tuos, kurie išėjo kadaise. Ugnei visuomet buvo įdomu klausytis prosenelio pasakojimų apie tremties metus. Kiek daug tada patirta! Ugnės senelis vos pusantrų metukų ištremtas į Sibirą be tėvų. Sunku tada buvo visiems.

Galbūt todėl mergaitė ryžosi sudalyvauti konkurse ir prašyti rašinį apie savo šeimos likimą. Rašinį ji, padedama mokytojų Danguolės Rapalavičienės ir Sonatos Lidžiuvienės, parašė ir išsiuntė į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro organizuojamą nacionalinį mokinių konkursą ,,Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“. Ten jos rašinys puikiai įvertintas ir Ugnė tapo konkurso laureate. Šaunus pasiekimas!

Ypatingą šeimos istoriją menantis Ugnės rašinys:
 
"Vartau savo šeimos įvairių dokumentų segtuvą. Mama ten sudeda visa, kas yra susiję su mūsų giminės „medžiu“. Šiandien turi atvykti prosenelis, o jis dažnai pradeda viešnagę sakydamas: „Ar tu žinai apie...“. Jam greitai bus devyniasdešimt metų ir aš norėčiau atsakyti: ,,Žinau“.
 
Ooo, mama įdėjusi į segtuvą mano rašinį, kurį rašiau per lietuvių kalbos pamoką šeštoje klasėje. Skaitau ir vėl atgyja skaudus mūsų giminės likimas. Štai ką tąsyk rašiau:      

„Aš labai smalsi mergaitė. Mama sako, kad esu kūmutė smalsutė. Turiu viską žinoti, suprasti. Įlindau į slaptą močiutės komodos stalčių. O ten suvyniotas didelis nuotraukų, dokumentų ryšulėlis. Močiutė sakė neturinti laiko pasakoti apie mirusio senelio gyvenimą. Juk, sako, turi mamą ir ją apipilk klausimais“.
 
Smalsumas ir katę, deja, pražudo. Bet mama labai vertina savo šeimos istoriją, todėl kai mudvi atsidursime kapinėse, aš tik ir tykosiu progos ją užkalbinti.    

Mama ima į rankas žvakutę, nuskina darželyje tik tik pradėjusius skleistis narcizus ir mudvi einame į kapines. Jos netoli, ranka pasiekiamos. Abi linksmai kalbamės, aš striksiu ir pasakoju, kad grįžusi eisiu žvejoti, kad vakar tokia didelė žuvis buvo užkibusi... Kapinėse abi nuščiūvame, surimtėjame. Štai ir senelio kapas – po dideliu ąžuolu, šalia jo mamos, mano prosenelės. Uždegame žvakutę, pamerkiame gėlių, sukalbame poterius už senelio vėlę.

- Mamyte, o kiek seneliui buvo metų, kai jis mirė? – klausiu aš, bandydama suskaičiuoti pati.
 
- Šiandien – šešiasdešimt,- mamos akyse sužvilga ašaros.

- Tai tiek pat, kiek močiutei? - bandau suprasti, ar tai daug, ar mažai.
 
- Taip, kiek močiutei, - pritaria mama.
 
- Bet kodėl jis tada numirė, juk nebuvo senas, - nesuprantu aš.

- Matai, dukryte, seneliui daug teko per savo gyvenimą patirti, išgyventi. Juk jį dar pusantrų metukų atskyrė nuo tėvų, išvežė į Sibirą“, - sakė mama.

- Į Sibirą? Tai ten, kur per istorijos pamoką pasakojo, labai šalta ir vežė traukinių vagonuose?
 
- Taip, ten. Ir dar be tėvų...
 
- Papasakok, mama, kaip ten viskas buvo. Kodėl jį tokį mažą išvežė?
 
Mama susimąsto, žiūri kažkur į tolį. Tada mes abi susėdame ant didžiulio akmens prie senelio kapo ir ji pradeda pasakoti.
 
Senelio Petro seneliai turėjo nemažai žemės – 30 hektarų. Šeimoje augo penki vaikai, tik jų tėvas anksti numirė. Tad mamai padėjo vyriausias sūnus Pranas. Tačiau kartą jis su dviračiu išvažiavo į Šilutę. Ir už ne vietoje paliktą dviratį gavo 10 rublių baudą. Buvo jau po karo, žmonės sunkiai vertėsi. Tad jis tos baudos neturėjo iš ko susimokėti. Po kiek laiko į namus atėjo antstolis baudos išieškoti. Buvo neramūs laikai: Lietuva okupuota, žmones vežė į Sibirą, vieni pasitraukė į miškus, priešindamiesi okupantams ir laukdami, kol „ateis amerikonas“ ir  padės šalį išvaduoti. Tuo metu į namus buvo užsukęs vienas partizanas ir antstolis jį pažino. O tada viskas ir prasidėjo. Pranas buvo apkaltintas bendradarbiavimu su partizanais, dar miškiniais vadinamais, turėjo slapstytis. Slapstėsi pusmetį, o tada reikėjo pasirinkti – arba Sibiras, kankinimai, arba miškas. Jis pasirinko mišką. Ten išėjo, gavo „Švyturio“ slapyvardį ir laukė, kada bus galima šalį išvaduoti nuo okupantų ir grįžti namo, ramiai dirbti žemę.
 
Tačiau žmonės gyveno toliau. Senelio mama, Agnietė, buvo trečias vaikas šeimoje. Ji susituokė su gretimame kaime gyvenančiu Petru 1950 metais ir susilaukė sūnaus Antano Petro.
 
Vieną lapkričio vakarą senelio mama Agnietė sugalvojo su vyru aplankyti jo tėvus. Buvo šaltas rudens vakaras, tad vaiką, mažąjį Petriuką, močiutė prašė palikti namie.
 
Tą naktį į namus pasibeldė stribai – liepė greit susiruošti ir išvežė: senelio močiutę, jos dvi dukras ir sūnų. Taip pat ir mažąjį Petriuką. Seneliui tada buvo tik pusantrų metukų. Pasakojo, kad jo močiutė norėjo vaiką kaimynui palikti, girdi, perduosi tėvams arba užauginsi. Bet šis išsigando ir neėmė.

Tik paryčiui senelio tėvai sužinojo, kad jų artimieji ir sūnus kažkur išvežti. Mama Agnietė puolė bėgti namo, bet vyras jai neleido, juk laukėsi antro vaikelio. Sakė, kad abu sėdėjo ant kalniuko ir verkė nežinodami, ką daryti. Gal eiti ir pasiduoti, bet ar nuveš pas sūnų, ar išveš kartu su juo, ar susitiks? O jei liks čia, kas tada? Raminosi, kad vaiku pasirūpins jo močiutė, tetos ir dėdė. Nutarė likti. Tačiau grįžti namo nebegalėjo. Teko slapstytis. Prisikabinę vežimuką eidavo nuo vienų giminių, pažįstamų pas kitus. Tai pas gerus žmones ant šieno, tai vėl kokioj palėpėj. Pabus ir vėl keliaus, kad tik geri žmonės nenukentėtų juos priglaudę. Juk kas pamatys ir paskųs. O tada visi nukentės ir Sibire atsidurs. Pavasarį gimė antras sūnus, jie dar tebesislapstė, kol pagaliau išdrįso grįžti namo.
 
O mažasis Petriukas gyvuliniuose vagonuose keliavo į Sibirą, į nežinią. Stiprus buvo vaikas, atsilaikė. Tik jo močiutė vėliau prisipažino, kad vagone meldusi vaikui mirties: nei gert, nei valgyt, vaiką išbėrė skauduliais, jis verkdavo, inkšdavo, kol užmigdavo. Atsibusdavo ir vėl viskas iš pradžių. O iki Sibiro toli, labai toli... Daug pakeliui mirė ne tik kūdikių, vaikų, senelių, bet ir sveikų, suaugusių žmonių.
 
Sibire jie po truputį įsikūrė, tvarkėsi, nors iš pradžių neturėjo nei kur gyventi, nei ko valgyti. Jauniausioji dukra Onutė dar buvo 14 metų paauglė, bet Domicelė ir Antanas po kurio laiko gavo darbo. Tik visa bėda, kad jis buvo už ... 10  kilometrų, o eiti reikėjo pėstute. Eina Antanas namo, pusę kepalo už darbą užmokesčio gavęs, taip jam norisi valgyti, dar jaunas, 17 metų vaikinukas. Bet galvoja, kad namuose jo laukia tas pipiras, Petriukas, jam reikia parnešti. Pauosto, pauosto ir vėl eina.
 
O Petriukas augo apsuptas meile ir rūpesčiu. Jis pats pasakojo, kad prisimena, kaip žaisdavo su draugais prie upės, lakstydavo pievose, pamiškėse.

O Lietuvoje jo tėvai grįžo į išdraskytą ūkį ir bandė kurtis iš naujo. Sako, net susirašinėjo su Sibire gyvenančiais artimaisiais. Eidavo už dyką dirbti į tarybinį ūkį ir laukė žinių iš Sibiro. Senelio mama, Agnietė, slapta eidavo susitikti su broliu Pranu, ,,Švyturiu“, nešdavo jam maisto, drabužių. Visi gyveno baimėje ir nežinioje. Vieną pavasario pavakarę ,,Švyturys“ nebeatėjo į susitikimą. Užtiko juos stribai vienoj sodyboj, laukuose, ir nušovė. Kalbėjo, kad kažkas įskundė. Nedaug jų, partizanų, bebuvo. Krito ir ,,Švyturys“ vidury laukų. Tik po daugelio metų, atgavus Lietuvai nepriklausomybę, jo sesuo Agnietė galėjo pastatyti žuvimo vietoje kryžių brolio atminimui.
 
Mirė Stalinas, pasidarė lengviau. Pradėjo žmonėms leisti grįžti iš Sibiro. Pirmiausia vaikams. Senelio tėvas sužinojo, kad Kaune yra toks žmogus, Cibulskis, ir jis padeda surasti ir parvežti iš Sibiro vaikus. Nuvažiavo Cibulskis (sako, kad jis buvęs poetas) į Sibirą, susipažino su šeima, bet teko jam ten pabūti, kol susidraugavo su vaiku ir įgavo jo pasitikėjimą. Tik tada Petriukas sutiko vykti su dėde į Lietuvą. Čia laukė ir džiaugsmingas, ir skaudus susitikimas su tėvais. Berniukas jų nepažino. Išvyko pusantrų metukų, o grįžo šešerių metų. Teko mamai ir tėvui iš naujo susipažinti su savo vaiku. Sako, skaudi tai buvo patirtis. Jau suaugusiam seneliui kartais išsprūsdavo, kad jam skaudu, jog jį tėvai paliko, neieškojo, nebandė pas jį atvykti. Bet ką gali pasakyti, pats ten nebuvęs ir nematęs. Juk buvo tokie baisūs laikai.
 
Vėliau į Lietuvą grįžo ir senelio močiutė, ir dėdė Antanas, ir sesuo Domicelė. Tik teta Onutė ištekėjo už latvio ir išvyko su juo į Latviją. Visi grįžo su skaudžiais prisiminimais, išgyvenimais ir bandė lipdyti savo gyvenimus.
 
Ošia pušys, šlama ąžuolas, netoli teka Tenenys. Ilsisi amžinojo poilsio vietoje senelis Petras, jo mama Agnietė, dėdė Antanas, teta Domicelė, močiutė. Vėl visi kartu...
 
Aš prižadu neužmiršti savo giminės istorijos. Ryt važiuosiu pas prosenelį ir gal dar ką sužinosiu... Neužmiršiu savo giminės istorijos, ją užrašysiu ir paliksiu savo, kaip ten, palikuonim“. Štai kaip tąsyk rašinį pabaigiau...
 
Atsidūstu. Prižadėjau neužmiršti savo giminės istorijos ir ją tęsti.
 
Suburzgia automobilis. Prosenelis Petras įkopęs jau į devintą dešimtį, o dar pats vairuoja! Ligos kamuoja, o jis vis nepasiduoda.
 
Kaipgi neišgirsiu jo: ,,Ar aš tau pasakojau, kaip...“. Jei pasakysiu, kad jau porino, tai ir naujų istorijų nebus. O juk prosenelis buvo užsiminęs, kad jis – buvęs partizanas. Bet šį kartą jis man išklojo visai kitą istoriją.
 
Agnietė Jukniūtė, mano prosenelė, anot prosenelio, labai mylėjo savo brolį Pranciškų Juknių. Ką tik paskelbta Nepriklausoma Lietuva, o sesuo Bliūdsukių kaime, kur žuvo jos brolis, slapyvardžiu ,,Švyturys“, nutarė pastatyti kryžių. Prosenelis sakė dar bijojęs, atkalbinėjęs, bet Agnietė jo neklausiusi. Mišias užpirko, sukvietė artimus žmones, kunigus kryžių pašventinti.
 
Ir prosenelis, vis nubraukdamas ašarą, pradėjo pasakoti. Užrašydama jo atminimus, naudojausi Šilutės rajono laikraščio „Pamarys“ 1995 m. spalio 14 d. straipsniu. Pasirodo, mama jį gavo iš savo mamos ir saugojo segtuve.
 
Prosenelės Agnietės brolis Pranciškus buvo kulkosvaidininkas. Sesuo jį sutikusi kelios dienos prieš žūtį. 1955 m. spalio 3 d. Bliūdsukių kaime partizanai buvo susirinkę valstiečio Kurmio troboje. Darganota rudens pavakarė. Stribai apsupo namą  ir kulka pasivijo Pranciškų tarpduryje. Tik du partizanai šiaip ne taip prasiveržė ir vėliau papasakojo, ką matė.
 
O ryte prosenelę su jos vyru sugriebė saugumas ir nugabeno į Šilutę. Parodė nušautą brolį, šaukė, ar pažįsta, rėkė, kad žino, jog tai jos brolis. Bet abu tvirtino, kad ne, nepažįsta to žmogaus. Grįžo pėsti, teko žingsniuoti apie 25 kilometrus su mažu sūneliu Algiuku ant rankų.

Užkasė kūnus kažkur prie Žemaičių Naumiesčio ar Vainuto. Iki šiol niekas nežino, kur partizanų kapai.
 
O brolis vieną kartą sesers paprašė, kad kryžių žuvimo vietoje pastatytų. Taip sesuo ir padarė, bet tik po 38-erių metų. 29-erių metų Pranciškus žuvo, žuvo už Tėvynę.
 
Ir ant kryžiaus prosenelė prisakiusi užrašyti ne tik vardą, pavardę, datą, bet ir žodžius: „Lengva mirti už Tėvynę“.
 
Jo žmona Agnietė, prisimena prosenelis, ilgai verkusi, kad bijojusi paskutinį kartą brolį apkabinti, kad kryžiaus anksčiau nepastačiusi. Ją ramindavęs: „Juk tu buvai partizanų ryšininkė, kas tau būtų, jei sužinotų, kas nereikia?“.
 
Ir prosenelis nubraukia ašarą... Išeidamas  jis  prisiminė: ,,Radau tarp senų popierių eilėraštį... Pranciškus mylėjo tokią merginą, slapyvardžiu ,,Lietuvaitė“. Ji buvo, kai kryžių šventinom 1995 metais... Bet nespėjau  pasikalbėti. Perskaitė eilėraštį, skirtą Pranui, ir dingo...“.
 
Vartau rankose pageltusį, kiek įplėštą lapą, skaitau ir vos neverkiu. Eilėraštis taip ir vadinasi „Partizanui-ŠVYTURIUI-Pranui Jukniui“:
 Trypė priešas laukus, trypė priešas miškus,
Trypė siaubas ir visą šalelę.
Draskė mūsų namus, vežė Sibiran mus,
Krauju šlakstėsi mūsų žemelė.
 
 
Ir išėjo sūnai, Lietuvos sakalai,
 Partizanais į mišką išėjo.
Kentė šaltį tenai, kentė alkį tenai,
Bet jie priesaiką savo tesėjo...
 
 Vieną kartą Tave aš mačiau tik miške,
Į tave aš nustebus žiūrėjau.
Tokio vyro, stipraus, plačiapečio ,gražaus,
Partizanų būry neregėjau...
 
 Švytury, Tu žuvai, bet kur Tavo kapai?
Nieks nežino, kur toji vietelė.
Kur tu jaunas žuvai, kryžius stovi tenai,
Jį pastatė Tau - Tavo seselė.
 
 13 gražiausių strofų... Nutariau: kaupsiu archyvą apie savo gentį. Pirma užduotis: daugiau sužinoti apie merginą, slapyvardžiu „Lietuvaitė“. Palinkėkite sėkmės.