Į Lietuvos dangų besidairant

Bet ne apie tai šiandien norisi pasikalbėti, ir ne apie nuveiktus darbus, apie juos ir taip po trupučiuką papasakojame spaudoje ar pasigiriame išleidę kokią naują knygelę, o dažniausiai pakviesti pas kaimynus į šventinius poezijos skaitymus, muzikos pasiklausymus. Štai ir visos mūsų vasaros naujienos: keliaujame, rašome, skaitome, švenčiame vis su žodžiu ant lūpų ir to žodžio gilumo, prasmės ir paveikumo ilgesiu. Žinome juk, kaip ir tikriems rašytojams nelengva būna galynėtis su žodžiu, o mums, paprastiems literatams? Kaip ir kokiu būdu pasakyti, jog štai dabar mums labai skauda širdį, kad amžius nebeleidžia imtis kokio nors sudėtingesnio ginklo išskyrus plunksnakotį ir mokytis ginti savo žemę nuo galimų imperinių įsibrovimų, apsaugoti savo dangų, savo upes ir sugrąžinti miškams šventumą – kas globs mus, jei ne medžiai, buvę broliai kryžiuočių laikais? Ne jų pastogė pasipriešinimo kovose? Nesugriebsi už rankos lekiančio pro šalį paspirtukininko ir nepasakysi, o ir jis juk nesiklausys, kai jam porinsi: „ Vaike, kiek tavo širdyje Lietuvos?“ Blykstels mobiliuko ekranėlis saulėje ir išgirsi: „Lietuvoj... ir  Lietuvoj,  senelyt, dabar technologijų ir dirbtinio intelekto laikai“. Nuskris kaip paukštelis modernus vaikiukas gatve, o tu pasidžiaugsi, kokie gudrūs ir sparnuoti mūsų vaikai. Nepakalbinsi ir vyresnių už jį – nes nebemoki jų kalbos. Puiku, ne viena jie ir tarpusavyje kalba, tik ne visada prisimena gimtąją. O papročius? Ne pamėgdžiodami, bet išgyvendami ir praktikuodami namuose su tėvais? Ak, juk jau įsidūsavome ir apie žemę, kalbą, papročius, dangų... Iš nepasiekiamos tolybės atskamba Just. Marcinkevičiaus balsas: „Įdiekit, motinos, vaikams, kad mūs dangus, ir tas kitokis. Kitų jausmų nereikia jiems – jų pats gyvenimas išmokys“.

Tik šiuo metu tas gyvenimas turi būti kitoks – įtemptas, greitesnis, persunktas lietuvio savimonės, meilės ir pareigos. Kaip jį tokį sukurti? Ar pastebėjote – ryto danguje jau toks ryškus rugsėjis. Su rūkeliu, nurimusiais po audros medžiais ir iš lėto žemėjančiu dangumi.  Diena, kita ir prasidės mokykliniai metai. Mes į juos nebegrįšime nei pamokų vesti, nei renginių organizuoti, ateis kiti – dabarties mokytojai. Ir mūsų viltis, kad paims jie už rankos tuos lėkusius paspirtukininkus ir pasodins prie knygos : „ Skaityk, vaikeli, skaityk / Tuos baltus laukelius, / Tuos juodus grūdelius, / Kur žąsele aparta. / Skaityk, vaikeli, skaityk, / Regėsi – keičias mintys, / Regėsi – atsivers tau / Pasaulio platūs vartai.“ (V. Sungailaitė). O labiausiai priartės  Lietuva.  Per Maironį, Donelaitį, Biliūną ir Granauską. Nebijok, kad ne viską iš karto suprasi, kad neužburs Lietuvos gamta, padės įsižiūrėti mokytojas, padės įsiklausyti į medžių šnabždesį, virtusį liaudies dainomis, pradžiugins prosenelių papročiai ir apeigos, jei paseksi kalendorines tautos šventes. Atrasi nuostabų pasaulį, kuriame pamatysi pats begyvenąs. Ir kalbėkis su draugais, išsakyk savo atradimus, išklausyk ir jų. Išmokęs savo kalba sklandžiai reikšti mintis, pamatysi, kaip lengvai klostysis mintys ir svetima kalba mintijant.  O mes, tie TAU literatai, retkarčiais pasiūlysim ir savo tekstus paskaitinėti, nepeik, nes mūsų kraitis – didelė gyvenimo patirtis ir jau pamatytos pasaulio platumos. Gal pravers? Džiaugsmo jums mokiniai ir mokytojai, tikrojo Lietuvos dangaus besidairant.