Parsidavimu verslui išvadinti menininkai nenuleido rankų

Nesutapo interesai dėl vietos

Renginiui, skirtam Mažosios Lietuvos šimtmečio minėjimui, buvo ruošiamasi iš anksto. Idėjos autoriai sumanė pastatyti meninę instaliaciją, kuri skleidė vėjo šlamėjimo garsus. O ir šito ciklo pavadinimas kalbėjo pats už save: „Vėjas. Svencelė.“ Tačiau atvykus į renginį pasitiko ir kitaip manančių žmonių, šmirinėjančių prieš menininkų akis su plakatais, pašiepiančiais meną, parsiduodantį verslui. Menininkų sukurtą pagrindinį renginio akcentą – „Vėjo kalno“ instaliaciją tiesiog išvadindami mirties trosu. Tai buvo asmenys, niekaip nesusiję su renginiu, tačiau turintys savo interesų.

Kaip paaiškėjo spontaniškai įvykusioje diskusijoje – slypėjo kaitininkų sportinis interesas. Tai žmonės, skraidantys vėjo atvairais – kaitais. Protestuotojų pozicija buvo išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai – jiems trukdė instaliacija, nors meniniam renginiui jie kaip ir neprieštaravo. Neprieštaravo ir instaliacijos konstrukcijos laikinai būsenai. Kaip paaiškino vienas iš protestuojančių kaitininkų atstovų, čia yra kaitininkų pakilimo-nusileidimo takas ir jiems tai trukdo, kyla grėsmė sveikatai ar net gyvybei. Todėl jie, nesutikdami su konstrukcijos „Vėjo kalnas“ egzistencija, ir protestuoja, ypač kai sužinojo, kad ši konstrukcija gali stovėti net ir iki kito sezono.

Protestuotojai taip pat nepanoro įvardinti kaitininkų mokyklos, kuriai galimai atstovauja. Jiems nė motais, kad savo protesto akciją vykdo privačioje teritorijoje. Juristu prisistatantis asmuo tikino, kad protestu nepažeidinėja įstatymų ir turi teisę išreikšti savo nuomonę. O štai kitas protestuotojas įtikinėjo, kad šios privačios teritorijos savininkas netgi buvęs KGB darbuotojas, galimai tremtin pasiuntęs ne vieną lietuvį. Pasidarė įdomu, kur slypi viso to šaknys.

Galėjo renginys ir neįvykti

Šilutės kultūros ir pramogų centro direktorė Jūratė Pancerova patvirtino, kad žemė, kurioje vyko renginys, yra privati ir jų renginys buvo iš anksto suderintas. Instaliacinis objektas buvo pastatytas su teritorijos valdytojo sutikimu. Be to, direktorė paminėjo, kad teritorijos savininko atstovė džiaugėsi, jok šis statinys pagyvina krantą. Pasak jos, kaituotojų sezonas yra trumpas ir greitai pasibaigiantis (trunka iki rugsėjo pabaigos). Šiam pasibaigus pastatyta instaliacija tik pagyvins marių kranto vaizdą, kuris atsiveria šalia esančios kavinės lankytojams. Bendrovės, valdančios žemės sklypą prie marių, atstovė Rugilė teigė, kad nesutarimai su kaituotojais yra įgavę jau nuolatinį charakterį. Šio hobio entuziastams neįtinka skirtingi žemės savininko sprendimai, susiję su verslu: nuolatos sulaukiama skundų dėl vieno ar kito statinio, apšvietimo stulpų. Netgi apartamentų ir kavinės teritoriją, pamėgtą lankytojų, teko aptverti nuo kaito entuziastų.

Pasak vadovės, visus tokius kilusius ginčus kaituotojai yra pralaimėję oficialiose instancijose. Tad atsiradusi nauja instaliacija nebuvo išimtimi ir taip pat tapo nepageidaujamu objektu. O prieš renginio pradžią, protestuotojams pradėjus ruošti vėjo aitvarus, atsirado nuogąstavimų, kad jie renginio metu gali išprovokuoti kažkokį įvykį, kurio metu būtų pademonstruota grėsmė sveikatai. Tačiau po diskusijų ir prasitarus, kad instaliacija po renginio bus išardyta, protesto šalininkai sušvelnino savo reikalavimus - vieni sėdo klausytis perfomanso, kiti vaikštinėjo su plakatais, atkreipdami dėmesį į savo nepritarimą.

Kokie interesai gali slypėti?

Galima suprasti kaituotojus, siekiančius pasimėgauti skraidymu pasikinkius vėją aitvaro pagalba. Tai savotiškas hobis, kaip ir daugelis kitų: ar tai jodinėjimas žirgu, ar automobilių sportas, ar tiesiog pasiplaukiojimas laiveliu. Svarbiausia tai, kad pastatytoji meninė instaliacija neuždarė visų išėjimų į marias – aplink apstu vietos. Tad šis protestas, kaip suprantame, yra atitinkama kova su žemės savininku, kuriuo daromas spaudimas jam priklausančioje žemėje elgtis pagal atvykėlių taisykles. Jei kas ir norėtų stoti kaituotojų pusėn, tam būtų sunku rasti pagrįstumo. Pakrantė visiškai neužtverta, yra palikta vietų išėjimui į marias ir kitur. Teritorija taip pat nėra užtverta, tad teigti, kad kaitavimui nėra galimybių, nėra visiškai teisinga.

Bet ar dėl to teritorijos savininkas nėra laisvas joje elgtis pagal save, o privalo paklusti kitų norams? O jei tie kiti yra kažkurios kaito mokyklos atstovai ir vykdo savo komercinę veiklą? Juolab iš interneto platybių sužinome, kad Svencelėje paslaugas teikia ne viena kaito mokykla ir valanda paskraidyti kainuoja apie 60-70 eurų, taip pat užsidirbama ir už įrangos nuomą. Tamsioji ar nutylėta šios istorijos pusė galimai yra kito verslo interesai? Bet tada klausimas: ar teisinga vykdyti komercinę veiklą svetimoje teritorijoje, kurios savininkui nėra iš to jokios naudos? Komerciniu požiūriu neteisinga ir nelogiška. O jei šie žmonės tiesiog nuomoja žemės sklypą ar namelį ir yra svečiai, tai taip pat nesuteikia jiems teisės diktuoti savo sąlygų. Kaip ir visiškai neteisinga pavadinti žmogų praeities jėgos struktūros darbuotoju vien dėl vienodos pavardės ir vardo. Redakcija išsiaiškino, kad minimas žemės sklypo savininkas, kuriam kabinama „KGB-isto“ etiketė iš tikrųjų yra kitas asmuo.

Kas parsiduoda verslui?

Gyvename tokiame laikmetyje, kuomet po žodžio laisvės skraiste sklinda įvairios interpretacijos, dažnai prasilenkiančios su tikrąja realybe. Ir tokioje pasisakymo laisvės lavinoje lengvai galima pakreipti tam tikros visuomenės grupės bendrą nuomonę ar požiūrį palankumo linkme. Kad ir sugrįžus prie KGB etiketės, kuri iš tikrųjų neturi nieko bendro su apkalbėtu žmogumi, bet jau prideda visiškai kitokį atspalvį protesto akcijai.

Tačiau viskas yra gerai, kai gerai baigiasi. Šilutiškių organizuotas renginys Svencelės kaime įvyko. Žiūrovai galėjo stebėti nuostabų muzikos ir šokio spektaklį, skirtą vandenų kraštui. Pagarba tiems menininkams, kurie sugebėjo nekreipti dėmesio į spontaniškai surengtas dekoracijas, nepriklausančias jų sumanymui, bet blaškančias ir žiūrovo dėmesį. Beje, praėjus renginiui kelias dienas meninė instaliacija „Vėjų kalnui“ dar stovėjo, o šalia, kaip niekur nieko, triūsė kaituotojai. Ir kyla klausimas: tai kas parsiduoda verslui, jei menininkų projekto finansinis donoras yra Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Šilutės rajono savivaldybė?