Apie pagarbą ir padorumą

Aišku, yra gyvulių bandos, kurioms suvaldyti egzistuoja jų šeimininkas, jis atsakingas už tai, kad banda neištryptų kaimyno sklypo, pasėlių lauko ir panašiai.

Bet čia, mūsu marių ir vėjo krašte, nevaldomos gyvulių bandos įpročius kažkodėl perėmė homo sapiens. Ir kaip kitaip pavadinsi personalijas, kurios pėsčiomis ir dviračiais varo nosies tiesumu per tik pernai vėlų rudenį pašventintą kunigo kapavietę.

Kęstučio Zdanevičiaus pastangomis ir bendruomenės narių siūlymais lentelės tekstui, imtasi kuo autentiškiau ir pagal šio krašto tradicijas atkurti kryžių kunigui David Jonathan Naugardt. Teksto derinime tuomet entuziastingai dalyvavo nemažai prisijungusiųjų. 

Ant emaliuotos lentelės pamatysite užrašą „Czion ilses Dieweje Werdaines baznyczios kunigas David Jonathan Naugardt, 11.9.1778 / 26.7.1831 Ir jo szeimos sanareliai“.

Tos pačios Verdainės bažnyčios, kurios nebeliko.

Nebelieka ne tik bažnyčių, dingsta bet kokia pagarba mirusiesiems ir kūrusiems šį kraštą, ar pastebite? Mes čia gyvename, gėrimės ir grožimės tuo, kas mums teko ir... negerbiame. Juk nesame kaip tie „ruskiai okupantai“, ar ne? Nenorime, kad mus tokiais laikytų, nes mes juk vakarietiškos kultūros civilizuotieji atstovai. Nedrįskite mūsų lyginti su anais.

Tik kodėl kasdienybėje nesielgiame kaip tie vakariečiai, kodėl „mėšlinų batų“ manieros jau tampa įprastomis?

Šalia kapavietės specialiai išpiltas takas v a i k š č i o t i, tačiau ne visi žino, kam skirti takai.

Tad informuojame: takai kapinėse yra skirti vaikščiojimui ir žymi trajektoriją, kuria vertėtų sukti savo dviračio vairą. Gerai išauklėti tai žino, o nenuovokiems skirti elektriniai piemenys. Pamąstykite ir pasikalbėkite apie tai su savo šeimynykščiais, kaip manote, gal vertėtų? Juk nenorėtumėte, kad vieną dieną per jūsų artimųjų kapus marširuotų trumpinantys kelią žygeiviai ar išdidžiai zvimbinėtų optimistiški paspirtukininkai...