Estrėja Martinavičiūtė: turiu didelę pasirinkimų jūrą šiandien

- Visada buvai aktyvi?

- Ko gero visuomeninį aktyvumą, pilietiškumą paveldėjau iš tėčio, kuris tai lekia, tai bėga. Taip ir aš. Mama ramesnė.

- Esi abiturientė. Kokia papildoma veikla?

- Esu Šilutės rajono Mokinių tarybos pirmininkė, rajono Jaunimo reikalų tarybos narė, organizacijos „Žinau, ką renku“ savanorė. Mokykloje labiau koncentruojuosi į mokslus. Stengiuosi nesikišti į renginių vedimus ir pan. Daug darbo turiu už mokyklos ribų.

- Neseniai buvai išvykusi į Ameriką, į Lyderystės akademiją. Išlaidas padengė „Baltijos-Amerikos laisvės fondas“. Buvo daug norinčių ten vykti. Kaip tau pavyko?

- Norinčių buvo be galo daug. Iš Lietuvos 1 500 jaunų žmonių, o atrinko tik 14. Reikėjo rašyti tris rašinius anglų kalba: „Kokią išsprendei opią problemą savo mieste?“, „Kodėl Baltijos-Amerikos laisvės fondo misija man yra reikšminga?“ ir „Kodėl norėčiau dalyvauti šioje programoje?“. Temos nebuvo lengvos. Iš 1 500 išrinko 100 asmenų, kurių rašiniai pasirodė geriausiai. Jiems teko įveikti antrą etapą „Gyvas skambutis“. Čia per keletą minučių teko pristatyti save – kaip sekasi mokytis, pasakoti apie visuomeninę veiklą, pristatyti savo hobius, atsakyti į dar daug įvairių klausimų. Bendrauta tik anglų kalba. Po kurio laiko pasiekė žinia, kad patekau į šią programą. Prasidėjo pasiruošimas kelionei.

- Ką jautei sužinojusi, kad galėsi mokytis Lyderystės akademijoje Amerikoje?

- Kai gavau laišką, buvau pamokoje. Tai buvo paskutinės savaitės mokykloje. Pradėjau verkti. Puoliau skambinti tėvams. Tėtis negalėjo net patikėti. Net apsiverkė. Kartojo, kad palaiko, didžiuojasi ir labai džiaugiasi. Mamai paskambinau taip pat. Ji buvo ir šoke, ir tuo pačiu tikėjosi, kad man pavyks. Jai tada net žodžių trūko. Džiaugsmo ir jaudulio netrūko.

- Kaip atrodė pati kelionė į Ameriką?

- Mane ištiko kultūrinis šokas. Laiko juosta skiriasi 7 valandomis. Teko persiorientuoti, perlipti per save. Gyvenau bendrabutyje. Kambariokės – estė, latvė ir lietuvė. Buvo sunku gyventi, nes visos labai skirtingos. Lauke buvo 40 laipsnių karščio, tvanku. 9 valandą iš Frankfurto išskridome ir atskridome ryte. Aplinka buvo pasikeitusi. Visi kalbėjo tik angliškai. Keistas buvo jausmas. Net bandžiau išgirsti – gal kas nors kaba kita kalba. Bet nesigirdėjo.

-Teko tris savaites mokytis, o ketvirtą – ekskursijos po Niujorką ir Vašingtoną.

- Pamokas vedė universiteto profesorius, kuris turi tris labai sėkmingus verslus. Daug žinių davė apie tai, kaip įkurti savo verslą, kaip rasti idėją, kaip atrasti reikalingus žmones, kurie galėtų remti, finansuoti tave. Jis dalijosi patirtimi ir apie nesėkmes – patirtus milijoninius nuostolius atnešusius bankrotus ir t. t. Buvo labai įdomu. Tai buvo pats geriausias mokytojas, kokį esu turėjusi. Jis nevyniojo žodžio į vatą, visada viską pasakydavo tiesiai šviesiai. Mūsų buvo 36. Visus vaišindavo kasdien.

- Tai, kurta sėkmės paslaptis?

- Nebijoti rizikuoti, nebijoti save statyti į nepatogias situacijas, nebijoti siekti ir svarbiausia norėti. Daryti tai, ką nori daryti.

- Kas pasikeitė po to, kai apsilankei Amerikoje?

- Ten labai pagerinau anglų kalbos įgūdžius. Kalbėjome tik anglų kalba. Amerikoje praplėčiau akiratį – pamačiau tai, ką buvau mačiusi filmuose, knygose ar atvirukuose. Amerika mane sužavėjo. To nesu gyvenime patyrusi, mačiusi ar paragavusi. Kai kiti sako, kad Amerika – svajonių šalis, man taip neatrodydavo. Bet kai ten nuvykau, ten tikrai atrodo kita planeta ir dabar suprantu, kodėl ją vadina svajonių šalimi.

- Pristatei programą ir savo mokykloje.

- Rodžiau įvairius video. Net ašara pradėjo byrėti. Norėčiau, kad jaunimas suprastų, jog galimybių daug, jomis reikia naudotis. Tik reikia netingėti – imti ir daryti. Labai tikiuosi, kad iš mūsų rajono atsiras ir daugiau mokinių, pamatysiančių tokią vasarą, kokią aš išvydau praėjusią vasarą. Jie išvystų visai kitą pasaulio kraštą.

- Koks dabar jaunimas?

- Nėra viduriuko – arba labai darbštūs, arba tinginiai. Vidurio nėra. Ne vienam geriau bastytis gatvėje, įsivelti į nemalonumus nei daryti kažką reikšmingo. Bet po truputį daugėja aktyvių. Pas visus ateina skirtingu laiku suvokimas, kad viskas yra jų pačių rankose. Ir gaila, kad pas kai kuriuos ateina per vėlai – pavėluoja įsėsti į tą traukinį, kuriame visiškai kitos gyvenimo spalvos.

- Nepabėgsi kurti savo gyvenimo į Ameriką?

- Tokia  galimybė ten grįžti yra. Bet tai parodys tik laikas.

- Esi abiturientė. Netrukus mokslai baigsis. Apie kokias studijas svajoji?

- Apie komunikaciją, marketingą, verslo vadybą. Nemanau, kad pasiliksiu studijuoti Lietuvoje. Mintys skrieja į Ameriką arba Skandinavijos šalis. Turiu didelę pasirinkimų jūrą šiandien – plačias galimybes. Ir jomis pasinaudosiu. Jau tiek daug darbo įdėjau, ašarų... Įdėsiu dar šimtą darbų, kad tik pavyktų.

- Kur save matai po dešimties metų?

- Manau, turėsiu sėkmingą verslą arba kažkokioj kompanijoj kylančią karjeros laiptais. Noriu baigti mokslus. Noriu tvirtai stovėti ant žemės ir toliau suktis visuomeninėje veikloje, padėti žmonėms. Noriu visada tobulėti ir mokytis. Niekada nesustoti.

- Ko palinkėtum sau ir visiems, kurie skaitys šį interviu?

- Linkiu niekada neplaukti pasroviui, būti labiausiai kitokiam ir nebijoti siekti tikslų, ieškoti jų.

- Ačiū už pokalbį.