Saugose – septintoji Obuolių pyragų šventė

Iš tolo matėsi keletas mašinų prie bažnyčios, lino staltiese užklotas didžiulis stalas, jau papuoštas obuolių pyragais, obuoliais ir šilojų puokšte. Organizatoriai pasistengė. Į šventę važiavome keletas literačių iš Šilutės. Vykome pirmą kartą, tad buvome akivaizdžiai nustebintos prieš akis atsivėrusio vaizdo, tarsi paveikslo: raudona bažnyčios siena, mėlynas dangus, žalia žalia žolė ir besibūriuojantys žmonės. Pasijutome, kad esame laukiamos. Gražaus paveikslo vaizdas pasipildė, kai sustojo nemažas automobilis, kuriuo atvažiavo folkloro ansamblio dalyviai iš Degučių, vadovaujami Admos Baltutienės. Visi rinkosi nešini pyragais, obuolių krepšeliais, sulčių ąsočiais. Šeimininkai buvo pasiruošę vaišinti gardžia arbata, obuolių vynu ir pyragais.

Ansambliečių pasirodymas, nors ir tęsėsi visą valandą, neprailgo, nes visi kartu dainavome liaudies dainas apie obuolius ir obelis, minėme mįsles, dalyvavome žaidimuose ir šokome kartu su degutiškiais. Ilgiausią obuolio žievelę nulupo Violeta Astrauskienė, o kas gražiausiai supjaustė ir išdėliojo lėkštelėje obuolių skilteles, sunku buvo nuspręsti – kiekvieno skonis kitoks. Laimėjo draugystė. Buvo taip gražu žiūrėti į lino drabužiais pasirėdžiusias moteris, keletą ansamblyje dainuojančių pagyvenusių vyriškių. Akordeonu grojo Valerijonas Krutikovas, būgną mušė vadovė Adma, pasirodymą paįvairindama nuotaikingais pasakojimais ir įvairiais komentarais. Prisiminėme tuos laikus, kai kaimuose vykdavo gegužinės ir grodavo ar dainuodavo mūsų giminaičiai – tėvai, broliai ar seserys. Nuo veidų neprapuolė šypsenos, ansambliečiai buvo pasiruošę ir suvenyrų, apdovanojo ir obuoliais.

Kai prasidėjo vaišinimasis pyragais, visi norėjome vieni kitų paragauti. Su obuoliais ir kriaušėmis, su morkomis, pagal mūsų pačių ir net prancūzišką receptą. Vieni už kitus skanesni, užgeriami arbata kėlė nuotaiką ir malšino alkį, kuris jau buvo pakilęs, klausantis dainų ir besižvalgant į linksmai trypiančius šokėjus.

Po gausių suneštinių vaišių visi, kas tik norėjo, pasivaikščiojo po bažnyčią. Vėliau visas gausus būrys sustojome bendrai nuotraukai. Rankose atsirado pintinės su obuoliais. Kaip be jų – juk Obuolių  pyragų šventė. Nes obuolys ne tik sveikas, skanus vaisius, bet ir visa ko pradžia  bibline, mitologine, metaforine prasme. O paprastame, kasdieniniame  gyvenime  t.p.  daug kur būtinas: padeda susidraugauti, prisipažinti meilėj, iškrėsti kokią išdaigą, pagaliau supykus ant ko, paleisti įkandin. Ne, akmuo juk, – obuolys. Žiūrėk, dar ir sutaikys. Taip, saugiškiai, pasirodo, žino obuolių paslaptį.

Ačiū organizatoriams už puikiai praleistą laiką. Iki kito karto, tikintis, kad dalyvių susirinks dar gausesnis būrys.