Iš skurdo Šilutėje – į komfortišką gyvenimą Anglijoje

Lietuvoje šeimą lydėjo skurdas

Šiais išmaniųjų technologijų laikais įmanoma viskas – net susisiekti su emigrantais. Per programą „Skype“ susisiekėme ir su mūsų pašnekove, emigrante Kristina.

- Papasakokite apie savo gyvenimą kol dar gyvenote Šilutėje? Koks jis buvo?

- Jei atvirai, Lietuvos laikų net nesinori prisiminti. Buvo be galo sunku. Būdavo netgi tokių dienų, kai pati nevalgydavau, kad kitą dieną turėčiau ką duoti savo vaikams pavalgyti. Kurį laiką buvome išsiskyrę su vyru, tačiau ši nelaimė mus vėl suartino ir tikrai daugiau niekada gyvenime net nepagalvočiau apie skyrybas.

- Kas jus pastūmėjo išvykti į užsienį?

- Šis nepriteklius. Pasakysiu atvirai – būdavo tokių momentų, kai pagalvodavau net apie savižudybę. Buvo per daug sunku likti be pajamų, be darbo, nes pačios vaikai buvo per maži. Man nereikėjo pašalpų, man reikėjo darbo. Būdama čia, Anglijoje, labiausiai pasiilgstu tik Lietuvoje turėtos laisvės, kai vaikai galėdavo laisvai lakstyti kieme. Anglijoje jie tai gali daryti tik prižiūrimi tėvų.

- Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas išvykus į Angliją?

- Čia, Anglijoje, mums labai gera. Vyras dirba, turime didžiulį keturių kambarių namą. Mūsų šaldytuvas visada pilnas maisto, tad tikrai nebereikia sukti galvos, ką įsidėti į skrandį. Su vaikais galime papramogauti, pavyzdžiui, nueiti į kino teatrą, cirką ar tiesiog pasisukti karuselėse. Vaikai labai laimingi, tik trūksta tos, kaip jau minėjau, laisvės. Darome susitikimus su draugais. Tiesa, draugų lietuvių neturiu – tautiečiai atvykę čia dažniausiai pasikeičia – tampa arogantiški ir vaikšto aukštai iškėlę nosis.

- Ar ilgitės Lietuvos?

- Žinoma, ilgesys yra. Anglijoje gerai, bet čia vis tiek esi svetimšalis. Planuojame tikriausiai šiais metais rudeniop važiuoti atostogų į Lietuvą, nes labai noriu į mišką pagrybauti. To man labai trūksta būnant Didžiojoje Britanijoje.

- Ką veikiate Anglijoje?

- Prižiūriu vaikučius. Jų turiu porą. Kartais juos prižiūriu namuose, o šiaip auginu savo mažylį. Kitąmet jis išeina į darželį, o tada ir aš išeisiu į darbą. Planuoju pradėti lankyti anglų kalbos kursus, o po to darbintis į kokį prekybos centrą „Tesco“ ar „Sainsbury‘s“ kasininke. Jei ne ten, tuomet į mamos valymo įmonę.

- Papasakokite apie savo šeimą. Kiek joje narių? Kuo jie užsiima?

- Vyriausiajai dukrai Austėjai 9-eri metai, mokosi 4-oje klasėje. Mokykloje yra pirmūnė. Nojui  – 7-eri, mokosi 3-ioje klasėje. Mažajai Beatričei – 5-eri metukai, mokosi paruošiamojoje klasėje. Mokslai sekasi tikrai labai gerai, tačiau tuo pačiu ir labai sunkiai. Mažajam Erikui 2-eji metukai. Jis būna su manimi namuose.  Mano vyras Nerijus – statybininkas. Dirba labai daug, turi tik vieną laisvą dieną – sekmadienį. Man 31-eri, esu jauna mama su daug mažylių. Kai paskutinį kartą prieš dvejus metus gimdžiau, labai nusivyliau Anglijos medicina. Žmonės skundžiasi, kokie prasti gydytojai yra Lietuvoje. Mielieji, apsirinkate. Lietuvoje turime tikrai nuostabius medikus, o čia tokių nė su žiburiu nerasi.

- Gal galite papasakoti, kas konkrečiai nutiko, jog nusivylėte Anglijos medicinos darbuotojais?

- Gydytojų priežiūra šioje šalyje yra labai prasta. Aš penkias paras kentėjau didžiausius skausmus, ir tik praėjus šiam kankinančiam laikotarpiui man padarė Cezario pjūvį. Kitą dieną ramiausiai išleido namo. Po dviejų dienų į namus atėjo akušerė ir ištraukė siūlus. Po to atsivėrė žaizda ir keturis mėnesius vaikščiojau su atvira pūliuojančia žaizda. Kitas  atvejis – kai suserga vaikai, jie dažniausiai suserga tikrai stipriai ir gydytojai jiems paskiria tik paracetamolio. Čia visas ligas taip gydo.

- Kaip tokiu atveju gydotės pati ir gydote savo šeimą?

- Iš Lietuvos užsisakome antibiotikų ir pati gydau. Arba mokame pinigus ir vedame į lietuvių kliniką, esančią Londone.

- Grįžkime prie jūsų atvykimo į Didžiąją Britaniją dienos. Kaip viskas vyko?

- Atvykusi apsigyvenau pas mamą Virginiją ir patėvį Audrių kambariuke. Važiavau konkrečiai žinodama, kad viskas yra sutvarkyta: draudimas, vaikai užregistruoti į mokyklą. Tiesa, pirmas išvyko vyras, tačiau kai mamai pasakiau, jog šitaip gyventi daugiau nebegaliu, mama pasakė: „Atvažiuok, mes padėsime įsikurti“. Norėčiau tarti didelį ačiū savo mamai ir patėviui už jų didžiulę pagalbą man ir mano šeimai. Kai tik yra proga, visada jiems dovanoju dovanas. Mano mama ir patėvis – patys nuostabiausi žmonės pasaulyje.

- Kur dabar gyvenate? Vis dar su mama?

- Ne. Mes gyvename Londone, EastHam rajone. Mama su patėviu gyvena už valandos kelio nuo mūsų, taip pat Londone. Su vaikais iki mokyklos keliaujame apie 2 valandas. Labai laukiame mokyklos arčiau namų.

- Koks buvo jūsų pirmas darbas tik atvykus į Londoną?

- Vedžiojau vaikus į mokyklą, iš mokyklos, prižiūrėdavau juos namuose. Pačiai turint didelę šeimą nelabai išeina dirbti, nes samdyti auklę savo vaikams tikrai brangoka. Už vaikų priežiūrą man mokėdavo taip: nuvesti į mokyklą ir parvesti atgal kainuoja 10 svarų per dieną, jei dar reikia pabūti su vaikučiu papildomai už valandą dar po 5 svarus.

- Galima sakyti, visiškai kitoks gyvenimas nei Lietuvoje?

- Taip. Kol gyvenome Lietuvoje gaudavau 400 litų pašalpą. Vyras dirbo ligoninėje, valydavo aplinką. Gaudavo minimumą. Aš taip pat dirbau valytoja „Iki“ parduotuvėje. Gaudavau apie 300 litų. Bet tuo metu turėjome paskolą, tad į mėnesį turėdavome atiduoti 200 litų. Vaikai dažnai sirgdavo, o vaistai buvo tikrai brangūs. Mažoji sirgo astma, tad jos vaistukams per mėnesį turėdavome skirti 101 litą, nes Valstybė juos kompensuodavo tik 47 litais. Tad viską sudėjus ir atskaičiavus mums nieko nelikdavo, o gyventi tai kažkaip reikėjo. Pasiūlė vyrui darbą Vokietijoje, tačiau praėjus keliems mėnesiams viskas pasikeitė. Vyras nebedirbo, tad nei man, nei šeimai nebeturėdavo ko atsiųsti. Pačiam taip pat buvo striuka. Tokiu atveju man visas pašalpas atėmė iškart. Nebedirbau, nes turint 3 mažus vaikus to daryti tiesiog nebeišėjo. Išvykus mamai ir vyrui likau visiškai viena – dėkui geros valios žmonėms, kurie man kartais atveždavo rūbelių ir maisto. Tuo metu, kaip jau minėjau, stengdavausi pati valgyti kuo mažiau, kad vaikai galėtų sočiai pasimaitinti. Buvau visiškai praradusi viltį, net įpuoliau į alkoholio nasrus, bet dėkui Dievui greitai atsistačiau. Versdavausi kaip įmanydama. Pavyzdžiui, kasdavau bulves pas vieną vyriškį Rusnėje. Norėčiau padėkoti Tadui ir jo šeimai už suteiktą galimybę sunkiu metu užsidirbti duonai vaikams.   

- Kokios dabartinės jūsų pajamos?

- Vyras per savaitę uždirba 400 svarų. Aš už vaikiukus gaunu 150 per savaitę, ir 240 svarų per mėnesį pašalpų. Tačiau didžiąją dalį mūsų pajamų suryja išlaidos už namą. Sudėjus nuomą ir mokesčius per mėnesį mums išeina apie 1 550 svarų. Vien namo nuoma kainuoja 1 300 svarų, o dar komunaliniai mokesčiai – 250 svarų.

- Koks jūsų šeimos laisvalaikis? Ką galite sau leisti tokio, ko negalėjote būdami Lietuvoje?

- Leidžiame sau praktiškai viską. Žinoma, nesišvaistome, skaičiuojame. Tačiau šaldytuvas visada pilnas, vaikų įgeidžius taip pat stengiamės išpildyti. Rengiame jiems gimtadienių šventes. Vedamės vaikus į kino teatrą, cirką, karuseles. Gyvenant Lietuvoje vaikų gimtadieniai buvo paprasti – tortukas ir keli saldainiukai. O dabar galime net kavinę užsisakyti. Žinoma, pastebėjau, jog atvykus į Angliją pasikeitė ir vaikų poreikiai – nori telefonų, planšetinių kompiuterių dovanų. O Lietuvoje būdavo gerai, kai gaudavo lėlytę ar mašinėlę dovanų. Bet ko norėti – vaikai Lietuvoje laisvesni, o čia tik keturios sienos. Jie vieni niekur negali išeiti. Beje, šiais metais planuojame važiuoti atostogų į Ispaniją – paskaičiavome, jog tai pigiau nei atostogauti Lietuvoje.

- Ar planuojate grįžti gyventi į Lietuvą?

- Tokių minčių turiu, bet tikrai ne dabar. Mąstau grįžti tada, kai vaikai bus užauginti ir pabaigę mokslus.

- Kur grįšite – atgal į Šilutę, kur buvote nelaiminga?

- Mąstau ir apie Šilutę. Nusipirkčiau kokį sodo namelį ir gyventume su vyru ramiai. Arba grįžčiau į kokį kaimelį ar sodybą. Važiuočiau grybauti ir uogauti. To būdama Anglijoje labai pasiilgstu.

- Papasakokite, koks jūsų pačios laisvalaikis, kai randate laiko sau?

- Aš pati sau leidžiu kartais nueiti pasidaryti manikiūrą ar pasigražinti šukuoseną, o dažniausiai laiką leidžiu parke su vaikais, kino teatre ar atrakcionuose. Kai atšils orai planuojame važiuoti į zoologijos sodą Londone. Girdėjau ten labai gražu.

- Pabaigai, gal pati norėtumėte pasidalinti savo mintimis? Gal ką norėtumėte pasakyti apie mūsų valdžią?

- Ant valdžios nesu labai pikta. Tik jie galėtų labiau atsižvelgti į žmonių situacijas. Juk būna taip, kad vyrai išvažiuoja, po to nebesiunčia mamoms pinigų, o jie iškart ir atima iš tavęs tuos mažus pinigėlius. Jiems būna nusispjaut, kai jiems sakai, jog vyras tau nesiunčia pinigų. Mirk badu, bet mes tau nepadėsim. O sunkiausia būna, kai turi mažą vaiką ir darbo gauti neįmanoma. Tokių darbininkų su biuleteniais niekam nereikia. Tačiau niekas nepagalvoja apie mamas. Galbūt jos vienos, joms sunku, o darbas yra labai reikalingas. Aš labiausiai pykstu ant darbdavių, kurie taip elgiasi su mamomis ir nenori jų priimti dirbti vien dėl mažų vaikų. Didžiojoje Britanijoje darbdaviams visiškai neįdomu, kiek tu turi vaikų ir kokio jie amžiaus. Nori dirbti – prašom, eik ir dirbk.