Sugižusio pieno keliai ir klystkeliai

Ar vienytis verta?

Prieš pradedėdami gilintis į nūdienos kaimo žmonių aktualiją grįžkime keletą metų į praeitį. Tada Šilutėje lankėsi tuometis žemės ūkio ministras Giedrius Surplys, priklausantis Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjungai. Susitikimo su ūkininkais metu Savivaldybės didžiojoje posėdžių salėje buvo kalbama apie žemdirbių aktualijas. Tuomet paklaustas dėl žemų pieno kainų, kurios daugiausia liečia smulkius ūkininkus, ministras matė vienintelę išeitį: pieno gamintojams vienytis į kooperatyvus ir drauge parduoti perdirbėjams savo produkciją, taip gaunant didesnę kainą. Tuomet pirmoji aplankiusi mintis buvo apie „kolchozus“.

Savo istorijoje Lietuva jau matė prievartinį vienijimosi procesą, kuomet turėjo dalintis savo turtu su visais, skambiu pavadinimu „kolūkis“. Dabartinis vienijimo procesas nedaug kuo skiriasi: tikslo pavadinimu ir rimbu. Jei ankstesnėje kolektyvizacijoje viešpatavo reali fizinės prievartos forma, tai šiandienė jau transformavosi per finansinę prizmę. Akivaizdžios prievartos nėra, kaip ir nėra kitokio pasirinkimo, norint uždirbti daugiau. Tokios kapitalistinės santvarkos realijos, kurios keliu mėginame žengti jau daugiau nei tris dešimtmečius.

Pieninės klesti

Kapitalistinės raidos kelyje, kaip parodo kasdienybė, yra ir kitokių prievartos formų. Neseniai socialinio tinklo paskyroje buvo paviešinta pranešimo informacija, kurioje nurodoma, kad dėl kilusios audros pieninėje dingo elektra ir sugižo šaldytuve laikomas pienas. Dėl to nebus įskaičiuota 52 kg pieno su autoriaus prierašu: „Pieninės klesti!“

Situacija yra įdomi dviem aspektais. Vienu, kaip suprantame iš pateiktos informacijos, tai, kad pieno supirkėjas, kurio šaldytuve sugižo pienas, kratosi savo atsakomybės ir nori išvengti nuostolio to sąskaita, kuris pristato pieną – ūkininko. Bet juk pastarasis pristatė tinkamą pieną ir nėra atsakingas už tai, kad supirkėjo šaldytuve jis sugedo. Būtent tokia situacija ir sukėlė komentarų, smerkiančių pieno supirkėjo veiksmus, audrą:

Rugilė Ru:

Savivaliautojai! Tokie rašteliai neturi jokios teisinės galios ir žmonės yra tiesiog APVOGTI. Tikiuosi, imsitės veiksmų, o ne tik burnosit FB. Cinizmo viršūnė.

Arvydas Stakvilevičius:

Tai čia tas pats, kas iš taromato laiška gaut. Jūs pridavet butelius, bet jie sudužo vakar todel gražinkit pinigus.

Jolanta Gavutiene:

Kaip bendrovė turėjo pieninė turėti draudimą, jei ne Elektros tinklai dengia pieninei nuostolius, o ji turi padengti zmonems, iš kurių buvo surinktas pienas.

Laura Vainauskaitė Vainienė:

Žmones išdurinėja kaip gali. Ne žmonių problemos, kad jų šaldytuvai neveikia.

Komentarų nebus!

Paaiškėjus, kad tokius lapelius išsiuntinėjo žemės ūkio kooperatinė bendrovė „Pamario pienas“, paskambinome jos vadovei Editai Katutienei. Sužinojusi, iš kur skambinama ir kokiu klausimu, ponia buvo kategoriška: „Nemačiau, negirdėjau ir nieko nekomentuosiu“ ir atsijungė nuo pokalbio. Toks vadovės elgesys netiesiogiai tik patvirtina tai, kas buvo parašyta socialinio tinklo paskyroje.

Nenagrinėsime juridinio situacijos aspekto, kuris turėtų būti ne mažiau įdomus. Pažiūrėkime iš verslo etikos pozicijos. Jei sugedo įsigyti maisto produktai dėl šaldytuvo gedimo, turbūt nėra priežastis grąžinti jį pardavusiajam? Tačiau „Pamario pienui“, kaip dabar matome, rimta priežastis, tai galime pavadinti „force majore“. Šis terminas versle suprantamas, kaip nuostolių atsiradimas nepriklausomai nuo vienos iš šalies valios. Taip, audros siautėjimas yra viena iš tokios situacijos priežasčių. Bet ar teisingai padariniai perkeliami tam, kuris neturėjo pareigos saugoti produktą. Kitas klausimas: ar bendrovės veikla apdrausta? O gal bendrovė dar ir draudimo išmoką pasiims, o nesumokėjusi pieno tiekėjams turės dvigubą naudą?

Toks variantas visiškai įmanomas, juolab, kad bendrovės atstovė nenori šiuo klausimu bendrauti. Matyt, yra ką slėpti.

Tarpininkavimo verslas klesti?

Grįžtant prie buvusio žemės ūkio ministro išsakytos minties apie vienijimąsi, galime įžvelgti ir tarpininkavimo verslo gaires. Kad ir ta pati žemės ūkio kooperatinė bendrovė, atsisakiusi mokėti už savo pačios sugadintą pieną, turbūt sumoka tam pačiam pieno tiekėjui mažesnę kainą, nei gauna pridavusi kaip savo. Geras versliukas gaunasi. Pagal turimus neoficialius duomenis, smulkieji ūkininkai už litrą pieno gauna apie 18 ct. Stambesni ūkininkai, pristatantys didesnius kiekius, jau yra pamaloninami apie 24 ct. Na, o stambesni jau gauna ir 30–32 centus už litrą pieno.

Tad šitoje vietoje plika akimi aiškiai įžvelgiama dirva tarpininkavimo verslui, superkant pieną iš smulkiųjų ir kone dvigubai perparduodant. Tokiu atveju ir nuosavų gyvulių laikymas gali tapti tik tam tikra širma, po kuria perpardavimas neša neblogą pelną. Kaip sakė vienas kaimo žmogelis, turintis kelių karvių bandą: „Jei man mokėtų nors po dvidešimt penkis centus, tai atsigaučiau“.