Poetinis rudens lygiadienio perkeitimas

Pabandykime juo pasinaudoti. Prisimenate tokią liaudies dainą „Ant tėvelio dvaro sakalai...“ Didelis ar mažesnis, bet tėvų namai vis tiek – dvaras. O kodėl geros bičiulės namai tarp sodo obelų ne  šiuolaikiškai „Vila Dona“. Renkamės ir draugiškai ant lauko ugniakuro (būtinai lauko, nes seniau vasaromis tik lauko ugniakuru ir naudojosi moterys), verdame kopūstienę – sočius vasaros pabaigos pietus. O jie gal paskutinę tokią vasarišką dieną lauke, po obelimi, dar raudonuojančią obuoliais. Lygiadienį dėkojame Žemės dievams ne tik už kopūstą, bet ir už visas daržo ir laukų gėrybes. Neaukojame geriesiems dievams nei avinėlio, nei kokio kito gyvulėlio, nedeginame ir jų šiaudinio pakaitalo – mes turime ugnį. Nuliejame lašelį kvapnaus žolelių antpilo, dėkodami jai  už vasaros  bendrystę ir prašome, kad ugnelė negestų per ilgąjį rudenį, šildytų per žiemą, kad ji, ugnelė, skleistų ne tik šilumą, bet ir , pavaduodama Saulę, būtų namų šviesa. Neleistų čia brautis nei liūdesiui, nei kokiai depresijai, o tuo labiau kibiems virusams. Iškilmingai lydime nešamą į namus vasaros ugniakuro žariją, namiškiai ją dailiai užklosto židinyje, kad neužsloptų, kad vakarais įkurtų ugnį. Tikime, kad tokią ugnį, tokią šviesą išsaugosime kiekvienas savo namuose iki pavasario lygiadienio, o kad neturime medinių klumpių, kuriose galėtume parsinešti namo po vasaros žariją (irgi senų laikų paprotys), pasidaliname žiemos degtukais ir po simbolinį vaisių bei daržovių krepšelį – Onutės loterijos dovaną.

Taip senoviškai naują lygiadienio dieną atšventė TAU „Vėdryno“ literatai.