Marytės išpažintis: gyvenau bunkeriuose su benamiais, praradau vaikus, nesuvokiau, kas vyksta

Alkoholis ir smurtas liejosi per kraštus

„Mano vaikystė buvo... Tėtis buvo išgėrinėjantis. Mama - taip pat. Eidavo, dirbdavo, bet vaikai jai tiek terūpėjo. Jai labiausiai rūpėdavo čėrka. Ji sugebėdavo vaikus net ėdžiose palikti. Paliko ir mane, kūdikį. Yra palikusi ir snieguose. Eidamas kaimynas pro šalį, išgirdęs mano verksmą, parnešė namo. Sakydavo: „Ką jūs darote? Ne prie bonkos sėdėkite, o vaiką žiūrėkite“. Mamos pasakyti žodžiai: „Kam aš ją gimdžiau, man ji nereikalinga“. Mama anksti mirė. Nuskendo kanale.  Išėjau gyventi pas dėdę. Ten irgi man buvo ne pyragai. Daug visko dariau – ir vogiau, ir alkoholį vartojau. Kai pradėjau vartoti alkoholį, man buvo 12 metų. Nuo dvylikos pradėjau nebeklausyti, lakstyti. Pakliūdavau policijai. Parsiveždavo girtą namo. Dėl vagysčių ir įvyko didelis konfliktas. Prieš mane pakėlė patėvis ranką. Sulaužė nosį. Kraujavau. Ir nubėgau į vaikų teises. Šiaip ne taip išsikovojau sugrįžimą pas tėtį. Bet ten irgi mačiau tik vartojantį alkoholį. Ten gyveno ir brolis. Sesuo jau gyveno atskirai. Su broliu ir tėčiu išgėrinėjome kartu. Man tada buvo gal 13-14 metų“, - savo gyvenimo istoriją pradėjo pasakoti moteris. Pasak jos, nuo 15-os metų turėjo draugą. Su šiuo susitikimų metu taip pat buvo vartojamas alkoholis.

Su antra puse, sulaukusi 18-os, išvyko laimės ieškoti į užsienį. Bet ir ten jos nelabai rado.

„Dirbau ten gana sunkiai. Bet, kai pagalvoji, ką aš ten dariau... Ko gero užsidirbdavau tik alkoholiui... Ten buvo uždirbami lengvi pinigai. Ko reikia šiandien, tą ir nusiperki“, - atviravo pašnekovė.

Po dvejų metų svetimoje šalyje grįžo į Lietuvą, bet kur įsikurti, ji vietos neturėjo: tėvas jau buvo miręs, sesuo su vyru gyveno savo gyvenimą. Todėl įsikūrė pas savo draugo mamą, kur alkoholio upeliai taip pat liejosi.

„Norėdama pritapti, būti gera marti, kartu su ja pijokaudavau. Kai sužinojo, kad aš pastojau, ji pradėjo manęs nekęsti, ėmė mušti, spardyti. Nežinau, gal ji nenorėjo anūkų, ji tiesiog spardė į pilvą, išmesdavo iš namų. Neturėjau kur gyventi. Iš pradžių bijojau apie tai pasisakyti sesei. Galvojau, kad praeis. Sugrįždavau. Vėl ta pati melodija – muštynės, barniai, išgėrinėjimai“.

Jautėsi suprantama benamių

Vėliau nėščia moteris atsidūrė gatvėje. Gyveno Šilutėje, bunkeriuose su benamiais. Šie nėščią net atjausdavo. Net šiek tiek maisto davė.

„Bunkeryje atsiradau gal 21-22 metų. Tada, kai uošvienė išmetė iš namų. Susiradau tokius pat likimo draugus. Jie irgi neturėjo, kur gyventi, glausdavosi bunkeriuose. Aš prie jų prieidavau. Turėjome  kelis eurus – nusipirkdavome papigiai vyno. Ant šilumos išgerdavau. Bunkeryje išmiegodavau. Dienos metu norėdavau valgyti. Slapstydavausi, kad niekas nematytų. Į kokį konteinerį... Parodydavo, kur konteineriuose yra maisto. Eidavau parnešti maisto ne tik sau, bet ir jiems“.

Anot Marytės, lysdavo į konteinerį ir jausdavo pažeminimą, gėdą, bet prašyti pagalbos niekieno nedrįso, vis galvojo, kad viską gali pati.

Pagalbos ranką vėl tiesė sesė. Bet ir ja naudotasi neilgai.

Prarado penkis vaikus

Gimė moteriai 5 vaikai. Vaikais rūpindavosi, kaip sugebėjo pati. Girta juos maitindavo, prausdavo ir miegoti suruošdavo. Jai niekada nebuvo įdomu, ar kažkuris galbūt paguldytas ne taip. Susirgus vaikams, savo nerimą ir nežinojimą kaip jiems padėti malšindavo alkoholiu.

Marytė neslepia, kad triukšmą namuose sukeldavo ir pati. Tada išsigąsdavo vaikai. Mažesni atbėgdavo į girtos mamos glėbį, apkabindavo ir taip ją nuramindavo.

Vyriausią atžalą jau įsivaikino kita šeima. Jai turėtų būti 11 metų. Prarado ir likusius keturis. Mažiausiam vaikui – vos vieneri.

Kokios mintys, kai nėra šalia vaikų, kai jie auga kažkur?

„Mintys pačios pirmos... Ne kartą buvo pasakyta, kad jei vartosiu alkoholį, vaikai bus nebegrąžinami. Mintys... Ką aš ant šios žemės veikiu. Aš nebenorėjau gyventi. Aš bandžiau nusižudyti. Iki šios dienos jaučiu skausmą, gėdą, saviplaką – ką aš padariau, kur nusiritau. Reikėjo seniai priimti pagalbą. Kas ją siūlė, ją reikėjo tiesiog imti, griebti. Bet ne. Aš visus atstūmiau“, - atviravo Marytė. 

Šiandien herojė tikina, kad gyvena mintimis, jog reikia stotis ant kojų, sustiprėti, turėti ratą žmonių, kurie palaikytų.

Ji svajoja, atsistojusi ant kojų, ištiesti ranką net tiems patiems benamiams.

„Man ištiesė ranką bendruomenė „Taikos kelias“. Čia jaučiuosi išgirsta, suprantama. Bendruomenė finansiškai išgyvena sunkų laiką, bet mums stengiasi padėti“, - sakė Marytė.

Pasidomėjus apie šią situaciją, paaiškėjo, kad šiai įstaigai tikrai sunkūs laikai – susikaupė nemenkos komunalinių mokesčių skolos. Dabar jiems bet kokia parama labai reikalinga. Ne kartą ir viešoje erdvėje buvo prašoma padėti – kas gali daržovėmis ar kitais produktais, ar net pinigais. Surinktos lėšos bus panaudotos pirmiausia elektros skoloms dengti. Jų suma siekia apie 4 000 eurų.

Padėti gali kiekvienas. Aukoti galite:

Viešoji įstaiga „Taikos kelias“

Į/k: 302699089

Gurgždžių kaimas 3, Juknaičių seniūnija,
Šilutės rajonas LT-99322

A/s AB Swed bankas
LT477300010129851849

Paskirtis: Parama