Juknaitiškis Edmundas Naujokas savo pašaukimą rado ir nepametė

Pašaukimas – didelis įpareigojimas, ypač sau. Ne kiekvienam skirtas, ne kiekvienas ras. Edmundas rado ir nepametė. Anot jo, kiek save atmena, tiek piešė. Juokelis, bet taiklus. Piešti, drožti liepą, slyvą, juodalksnį,  tekinti beržą, tašyti ąžuolą, aritmetikos sąsiuvinio lape pieštuku išraityti juosvą abstrakciją-mįslę, o medžiui suteikti biblinį veidą ar tautosakinį elementą – vingiuotą ornamentą. O kiek visokių vazų, lėkščių, dubenėlių, pakabų, dekoratyvinių katinėlių, pelėdų, fantastinių žuvų padirbdino pats, dar daugiau jo mokiniai.

E. Naujokas technologijų moko Juknaičių ir Usėnų pagrindinių mokyklų mokinius, Žemaičių Naumiesčio gimnazijos gimnazistus. Ketverius metus paeiliui iki pandemijos jo auklėtiniai buvo respublikinių konkursų prizininkai. Meistriški vaikų darbai tapo muziejiniais. Tai glosto mokytojo savimeilę, o auklėtinius įkvepia mokslui, kūrybai, padeda atrasti savo kelią gyvenime. Pavyzdys - gimnazistai Paulina Mickutė, Arturas Hubertas Tumaitis, Aurimas Rimkus ir kiti.

Svajonės išsipildymas

Kilnios svajonės siekis – sparnai, keliantys aukštyn žmogaus sielą. Dar besimokydamas Skaudvilės (Tauragės r.) vidurinėje mokykloje Edmundas planavo stoti į Telšių taikomosios dailės technikumą. Traukė, kaip magnetas. Bet, išgirdęs apie milžinišką konkursą (30 į vieną vietą), įstojo į plataus profilio Šiaulių pedagoginį institutą. Studijų spektras: braižyba, dailė, grafika, keramika, skulptūra. Pasirinko braižybą, dailę, skulptūrą. Trys vagos. Studijų dienos – norėtųsi pakartoti. Paskaitos ir darbai – nuo ryto 9-os iki vakaro 21-os.

Neatsibosdavo. Jautė esąs savo rogėse. E. Naujokas - darbštus, užsispyręs, kantrus, atjaučiantis. Pagal savo horoskopo ženklą -Tauras, daug patempiantis. Bet botagu nemojuok, gali neužmiršti: jausmingas. Jis nenori padaryti bet kaip, priešokiais. Ne, veikia apgalvojęs, suradęs kelią. Kartais užtrunka, bet kai darbą pabaigia, neatsižiūrėsi: grožis. Dar vienas bruožas – patikimas draugas namuose, mokykloje, žygyje. Nepames, neišduos, padės. Vaikai tai ypač jaučia. Jiems toks mokytojas – dovana. Jei sudraus, to nusipelnė. Moka ir darbui tingintį be piktumo palenkti. Turi būdų.

Pamokoje užkampyje besikuičiančiam mokinukui sako: „Nesukursi darbelio mokyklos parodėlei, nekeliausi stovyklauti prie upės, neplauksi valtimi.“ Ir padaro. Sukuria, nublizgina medį iki žvilgesio. Ne gėda atiduoti parodai. O autoriui – bilietas į kelionę Minijos upe pripučiamomis valtimis. Žinoma, ne be nuotykių.

Kartą, nusiyrus upe iki jos seklių atsišakojimų į penkias vagas, kurias skyrė švendrių ruožai, Edmundą išgąsdino atsklidęs vaiko klyksmas. Puolė iš valties bristi per atvašynus žiūrėti, kas nutiko. Berniuko šauksmas buvo didesnis nei pavojus: pametė saldainį, paskutinį. Dėl to ir virkavo. Pamatęs mokytoją susitaikė su praradimu. Vyrai juk neverkia.

Žygeivis – lemties išbandymas upės vingyje

Studijų atostogų metais bei vėliau Edmundas su draugais išmaišė nemažai atkampių pasaulio vietų: Sibirą, Kareliją. Labiausiai įsimintinos ir vaizdingiausios kelionės – pasiplaukiojimas katamaranais srauniomis Rytų Sajanų, Vakarų Sajanų kalnų upių putotais vandenimis. Dviejų korpusų pripučiamą valtį nešiesi iki vietos ant nugaros kaip kuprinę. Katamaranų yra įvairių rūšių. Kalnų turistui tinkamiausias sudedamas. Katamaranas ir apsivertęs nenuskęs, bet kelionė vis tiek ne be pavojų. Drąsos išbandymas su irklu, kai reikia ne tik irtis, bet ir stabdyti įsibėgėjimą prieš upės slenksčius. Išsimaudai šaltame vandenyje nenorėdamas.

Bet kokie aplink vaizdai, kokia gamtos didybė. Sloga ar nubrozdinimai, jei pagauni, atsiperka: pamatyto nebeužmirši. Karelijoje, plaukiant klastinga Uchtos upe, vingyje sulūžo irklas. Katamaranas apsivertė, irkluotojai atsidūrė po vandeniu. Kai iškilo, viename krante pamatė senas, apleistas kapines su 15 kryžių. Gal užkeikta vieta, traukianti nelaimes? Jie jos išvengė. Šiurpuliukas – irgi pamoka. Lankyti Londono senamiestyje nemokamas muziejų galerijas buvo saugiau ir įdomiau. Anglijos sostinėje praleido daugiau nei dvejus metus. Gyveno centre, dirbo medžio darbus.

Angelas ir Įkvėpimo šaltiniai kurti

Jie įvairūs, kaip įvairus gyvenimas, gamta. Skruzdė, tempianti už save didesnį lapą, pelėdos ūbavimas naktyje, tviskanti sidabru mėnulio pilnatis ar saulės spindulio auksas, nurausvinęs debesį. Impulsą gali duoti net sapnas. Taip buvo, kai mokyklai prireikė žvakidės, kurioje tilptų 12 žvakių. Susapnavo tą tuzino ugnelių vaizdą. Beliko imtis darbo. O apie angelo skulptūrą, skirtą Juknaičių apylinkės išmirusiems kaimams, mąstė metus, eskizą užsimetė likus dienai per minutę. Visaip būna. Stilizuotą angelą, nuleista galva, iškalė iš vieno metro skersmens ąžuolo.

Angelas liūdi. Ilgai liūdės, nes ąžuolinis. Ąžuolas – kiečiausias medis monumentaliems darbams. Katyčiuose ant akmenėlio pasilpusi Šv. Marija, aukšta skulptūra lietuviška ornamentika puošia Bikavėnus. Ir vietinių, ir svečių akims pasigerėti. Te skamba pučiamas trimitas lietuviškam kaimui – darbštumo ir doros kerčiai. Edmundas ir pats Juknaičiuose įsiamžino, sukūręs darbą „Autoportretas“. Tuomet dar turėjo vešlius ūsus, barzdą. Darželinukas sūnus Ramūnas ir ne ką vyresnė mergaitė Raminta ėmė ir nudažė skulptūrą akvareliniais dažais, kad būtų gražesnė. Neblogai gavosi. Juknaičių parke yra ir daugiau E. Naujoko darbų: „Abstrakcija“, gigantiškas suolas, fantasmagorija „Optinis“.

Jį labai įkvėpė pažintis ir draugystė su vilniečiu skulptoriumi , amžinatilsį Stanislovu Kuzma, vadinamu Lietuvos Mikelandželu (italas, garsus renesanso laikų dailininkas, skulptorius). Nacionalinės premijos laureatą S. Kuzmą į Juknaičius 1976 metais pakvietė tarybinio ūkio direktorius Zigmas Dokšas. Kvietimo tikslas – papuošti gyvenvietę. S. Kuzma su šeima tai darė ketverius metus. Jo skulptūros „Eglė ir Žilvinas“, „Šv. Ona ir Marija“, „Giliukas“, „Disputas“, „Žirgas ir Sakalas“ ir kt. tapo juknaitiškių bei jų svečių traukos lauku. Kai kurias laiko paliestas, apgadintas skulptūras vėliau restauravo. Prie to prisidėjo skulptoriaus sūnus Algirdas, E. Naujokas bei daugiau gyventojų, taip pat moksleiviai.  Iš Stanislovo kūrybinių formulių Edmundas perėmė komponavimo būdą.

Dinozauras ant palangės ir erelis prie sodybos

Dinozauras ant palangės! Kaip ten tilptų? Ogi butaforinis, gimnazisto sudurstytas iš popieriaus, klijų, vielos. Bet tarsi gyvas, nasrus iššiepęs. Aišku, niekam neįkas. Jam į valias vietos ant Žemaičių Naumiesčio gimnazijos vienos palangės. Veizėkit, ką žemaičių vaikai geba.

Gražiausi E. Naujoko auklėtinių darbai pasitarnauja kaip nominacijos, skiriamos geriausiam gimnazijos mokiniui, geriausiam sportininkui, didžiausią pažangą padariusiam mokiniui, geriausiai klasei, labiausiai meniškam mokiniui. Penkios nominacijos žemesnių klasių mokiniams, penkios – gimnazistams. Beje, net 13  Edmundo auklėtinių laikys technologijų egzaminą. Kūrybinių žiežirbų galia yra užkrečianti, įjungianti rankas ir sielas skleisti grožį ir gėrį. Gražios paskatos vertos gražių dovanų. Darbų autoriams Irgi malonu. 

Rugpjūčio mėnesį Edmundas darbavosi išsijuosęs kaltais, ilgakočiu kirviu, benzininiu pjūklo. Ąžuolo kitaip neprakalbinsi. Padirbdino apie 100 kilogramų sveriantį erelį. Kilniojo paukščio sparnai tarsi nukaltos grandininių šarvų plokštelės. Kur jis nuskrido? Netoli, nutūpė Šyliuose ant aukšto stulpo. Bus sodybos talismanu ir sergėtoju. Važiuojant pro šalį ne vienas paganys akis į kilnųjį paukštį.

E. Naujokui po darbo liko 5 maišai pjuvenų ir atraižų. O uždarbis? Atsilygina, ne be to. Edmundui gi svarbiausia, kad į darbą sudėjo visą savo išmanymą ir širdį. Skulptūra, sukurta profesionalo su meile, ją turi. Gautus pinigus Edmundas su žmona Ramute, matematike, dažniausiai išleidžia šeimos kultūriniams poreikiams. Gyvenimo pilnatvė priklauso nuo saiko triūsti ir ilsėtis. Naudingiausias balansas – pusiausvira.