Pilietis ir patriotas formuojasi vaikystėje

Deja, bet tarpukaryje formuojant Lietuvos pilietį, šį procesą nutraukė karas ir okupacija. Toliau sekę ilgi sovietmečio metai išplovė šį besusiformuojantį fundamentą, o vėliau pūstelėjo globalizmo ir pasaulio piliečio įvaizdžio kūrimo vėjai. Tik ar mūsų žirnio dydžio etnosui tai padeda? Emigravę, susigėrę kitose tautose ar neprarasime to, kas vertingiausia, ar likusieji čia mokėsime ir sugebėsime gerbti istoriją, saugoti atmintį ir rodyti deramą pagarbą buvusiems iki mūsų atėjimo? Ar liksime krašto patriotais?

Mūsų kraštas - Mažoji, Prūsų Lietuva, Rytprūsiai arba tiesiog Prūsija. Unikali ir stebuklingai graži teritorija, kur stūkso didžiavyrių statytos bažnyčios ir raudono mūro pastatai, kur amžino poilsio atgulė šie didvyriai ir kūrėjai.

Rūpintis jų kapais - mūsų pareiga. Didžiuotis tuo, ką paveldėjome - būtinybė. Kad netaptume mankurtais. Kad tęstume pradėtus darbus ir būtume verti pagarbos.

Spalio 16-ąją minime Rytprūsių gyventojų genocido dieną.

Šilutės senosiose evangelikų liuteronų kapinėse išvakarėse sutikome gimnazistų desantą iš Herderio (1-osios) gimnazijos drauge su istorijos mokytoja Laima Toliušiene atvykusius tvarkyti kapų, kur ilsisi mūsų miesto iškiliausieji žmonės.

Pilietiškumo pamoka jauniesiems šilutiškiams vyko šioje vietoje. Tikėkimės, kad tai sustiprins jų meilę gimtai vietai ir paskatins didžiuotis esant didžios civilizacijos gentainiais, o vėliau tą meilę perduoti jau savo vaikams.

Kad neišnyktume ir nesusigertume smėlin.

Kad tęstume istorijos giją, kuri yra kiekvienos tautos tapatybės garantas ir patvirtinimas: „Aš esu ir būsiu čia, nes tai mano gimtinė“...