Motiejus – debesų ganytojas...

Motiejus gyvena kaime. Našlys. Jo bakūžė atokiau gyvenvietės. Medinis namukas: priemenė, virtuvė ir du kambariai. Antrajame kambaryje tik etažerė ir knygos. Netilpusios į lentynas sukrautos ant grindų. Yra Smetonos laikų pavienių žurnalų („Karys“, „Naujoji Romuva“, „Vairas“) bei surištų į komplektus – gelstantis tėvelių palikimas. Vis pavarto, padūsauja, bet ašarą nuvarvina tik atsivertęs šeimos fotoalbumą. Nebėra jo Stefanijos, guli smėlio kalvelėje, laukia jo. Dukra Laima, buvusi medicinos sesuo – Vilniuje. Irgi viena, išsiskyrusi, jos sūnus Arnas – už tolių toliausių – Brazilijoje. Ilga pasaka, kaip ten nusitrenkė. Dukra tėvą  lanko laiškais. Reti jie, bet nuoširdūs. Ji pasiruošusi jį slaugyti, jei prireiktų. Internetinio ryšio buvęs matematikos mokytojas Motiejus neturi.

Kupstuotas žolės takelis

Pro virtuvėlės langą į šiaurės pusę matytis lentų malkinė, pilkas šulinio rentinys ir miręs avilys. O pro svetainės langą vaizdą puošia sena obelis ir jaunesni juodųjų serbentų krūmai. Iš jų Motiejus daro sodrų, kvapnų vyną. Gaila, nelabai ką bepavaišina. Kaimynų gyvenimas – už puskilometrio. Nei bičiuliaujasi, nei pykstasi. Kaip ir svetimi. Jaunesniems seniai nerūpi. Na, gal kas ir atriedėtų, bet kelelio neregėti, tik kupstuotas takelis per žoles. Automobilis neužsitenka, dviratį minant krato, o paspirtuku nepravažiuosi. Paspirtukininkai  Motiejui ne anūkai, nedomina. Jis užaugo kitoje gadynėje. Gal šiandien nesupranta šiandienykščių, o pastariesiems jis – mįslė. Aptrupėjęs kartų ryšys.

Motiejui belieka prisiminti anuos laikus: tėvus, kurių žodis buvo viskas, mokyklą, mokytojus, bendraklasius, vaikiškus žaidimus, prašuoliavusią jaunystę, šokius, meilę, dukrelės krykštavimą, pakasynas – pagrečiui džiaugsmai ir liūdesys. Juodai baltose fotografijų lankose daug tokių akimirkų. Į jas ir gręžiasi Motiejaus akys. Iš arti į praeitį jis žvelgia be akinių, o į televizoriaus ekraną spokso akiniuotas. Iš ekrano ir semiasi naujienų. Dar vienas šaltinėlis – rajoninė spauda. Žinios nekokios : karas, užpulta Ukraina,  gaisrai, nusikaltimai, nelaimės, augantis gamtos stichijų šėlsmas.

Kažkas ne taip su mūsų planeta, žmonėmis. Kodėl nepakantos daugiau nei meilės? Gal kad Dievą stumiam į kerčią. Kunigai, mielieji, netylėkite, gydykite paklydusiųjų sielas. Motiejus norėtų atvažiuoti į katalikų bažnyčią Šilutėje, bet autobusas į kaimą retokas svečias, o sekmą dieną išvis jo nėra. Neisi, nebalsuosi pakelėje pakėlęs ranką su lazda, kad ratuotas prašalaitis stabtelėtų, paimtų. Greičiau nepaims. Vienas kartą sustojo, pravėrė langą ir mestelėjo: „Seni, kur išsiruošei? Ar į dausas“? Ir nudūmė. „Gardžiai“ palabino... Ne, Motiejus neteigia, kad gerų žmonių nebėra, yra, buvo ir pavėžėtas, deja, nepagarba ilgiau įsimenama.

Į grybus – su meile...

Grybauti Motiejų vesdavosi tėvas. Pamėgo, pažino grybus nuo vaikystės. Grybaujant sutiko ir savo būsimąją. Lemtis ar atsitiktinumas? Ką žinosi. Stefanija, prisirinkusi pilną krepšį raudonviršių, voveraičių ir baravykų, pasiklydo girioje, ėmė šūkčioti. Netoliese buvęs Motiejus išgirdo, atskubėjo žiūrėti, kas nutiko. Gal gyvatė moteriškei įkirto, gal į spąstus žvėrims koją įkišo. Miške dairykis ir dairykis. Panelė Stefanija tik pametė taką, kuriuo maklinėjo. Apvalaina, dailaus veidelio rudakė, kaip vėliau Motiejus sužinojo, 25-erių Stefanija, nušvito kaip saulelė pamačiusi nepažįstamą vyrą su pustušte pintine. Taip susipažino. Nevedusi moteriškė iš gretimo kaimo. Motiejus buvo džentelmenas, parlydėjo, o Stefanija užsigeidė gelbėtoją pavaišinti pietumis. Abu liko patenkinti.

Kaip sakoma, kas akin įkrinta, lengvai neišmesi. Po to – kaimo vakarėlių šokiai, pasimatymai, pasivaikščiojimai. Vestuvės kuklios, mažame ratelyje, tačiau linksmos, pilnos ateities planų. Stefa, taip ją vadino Motiejus, paliko tėvų namus, melžėjos darbą kolūkyje ir persikėlė pas vyrą. Ji buvo puiki namų šeimininkė, gera virėja, tikra namelio siela. Išgyveno kartu 34 metus be barnių, piktumo. Užaugino dukrą Laimą, panorusią tapti medicinos seserimi. Viskas klojosi, kol negalia paguldė į patalą Stefaniją. Vėžys – nustatė gydytojas onkologas. Liga sugraužė putlią gyvybę per mėnesį. Buvo žmogus, nebėra žmogaus. Pačio artimiausio, paties brangiausio.

Motiejus lydėjo karstą susikūprinęs, ašarodamas. Prie duobės jį apkabino Laima. Ji irgi rijo sūrias ašaras. Pasaka baigėsi, bet gyviems reikėjo gyventi toliau. Apie kitą moterį Motiejus net nesvajojo. Šilumos likutį atidavė dukrai, mokyklai, mokiniams, kolegoms mokytojams. Jie atsakė tuo pačiu.

Pėdsakai laike

Motiejaus tėveliai kauniečiai: Matas ir Aušra. Jis – tarpukario Lietuvos kriminalinės policijos pareigūnas, ji – vokiečių kalbos mokytoja. Motiejus – jų vienturtis. Antrajam pasauliniam karui persiritus į fazę, kai vokiečiams fronte ėmė nebesisekti ir rusams antrą kartą okupavus Lietuvą, Matas su Aušra atsisveikino su Kaunu, persikėlė į Mažąją Lietuvą, arčiau Priekulės ir Klaipėdos. Likti Kaune Matui buvo nebesaugu dėl tarnybos kriminalinėje policijoje, kuri pagal pavaldumą priklausė Lietuvos valstybės saugumo departamentui. Komunistinė valdžia į tokius žmones ne tik nepatikliai žiūrėjo, bet ir persekiojo. Pokario sumaištyje Matui ir Aušrai pasisekė tyliai įsikurti kaime ir išvengti skundų, nes jų niekas čia nepažinojo.

1947-ųjų spalyje pora susilaukė Motiejaus. Vaikelis - didžiausias poros džiaugsmas. Tiesa, gyvenimas nebuvo lengvas – kaimiečių suvarymas į kolūkius, turtingesniųjų trėmimas į Sibirą, jų turto išgrobstymas. Matas ir Aušra, kaip daugelis, sunkmetį iškentė. Jis įsitaisė kolūkyje dirbti buhalteriu, ji mokė pradinukus. Pamažėle mokykla išaugo į septynmetę. Dienos bėgo, Motiejus, būdamas gabus tiksliesiems mokslams, pasirinko fizikos- matematikos studijas Vilniaus universitete. Baigęs studijas dirbo Vilniuje, Kaune. Posūkis į pamario kraštą įvyko per atostogas tėvų namuose, kai atsitiktinai susipažino su Stefanija. Ar nepasigailėjo iškeitęs didmiestį į seniūnijos gyvenvietę?

Motiejaus atsakymas tvirtas: ne! Anot jo, pabėgo nuo miesto ūžesio, skubos. Įtrenkus į pusamžį žmogus labiau pasiilgsta ramumos, miško, upelio, paukščių klegesio vasaros rytais. Kaime tai rado. Dar didesnės radybos – žmona Stefanija. Žinoma, nuo gyvenimo sopulių niekur nepabėgsi – pamečiui palaidojo tėvelius. Vėliau Anapilin nuplasnojo ir Stefanija. Artimųjų, mylimųjų mirtys – randai širdžiai ir sielai. Jie ima ir susopa. Nebėra jos galvos ant Motiejaus peties. Kartu išgyveno 34-erius metus. Mažai, labai mažai.

Debesų pilys ir žvaigždžių šviesa...

Lietuvai atkūrus valstybingumą Motiejus dar kurį laiką mokytojavo, teikė korepetitoriaus paslaugas. Pasilpus kantrybei išėjo į pensiją. Turi šiek tiek santaupų, o buitiniai poreikiai minimalūs. Užtat gali miegoti ar skaityti nežiūrėdamas į laikrodį, kad jau reikia kažkur eiti ar pas jį atbrauks sunkiai matematiką įkandantis mokinys. Žinių, tinginčiam galvoti, vargiai įpūsi. Darbelis valandinis, apmokamas, bet ar apsimoka pačio mokytojo įtemptiems nervams. Juk nepratrūksi ūdyti vaikelio, kurio visa išmintis - išmanusis telefonas. Į jį ir susmeigia akeles net pradinukas. Laikmečio atributas.

Motiejui tai panašu į robotą. Geriau, kad klystų. Jis savo akis pailsina atsisėdęs kieme į pintą krėslą ir žiūrėdamas į įvairių formų bei atspalvių debesis. Užkluptas tokioje pozoje nesutrinka, sako lazda ganantis debesis. Juokauja senas našlys, bet jam tikrai patinka nuklysti mintimis daug toliau, už debesų, kai giedrą naktį danguje sužėri mirksintys žvaigždynai: Didieji Grįžulo ratai,  Orionas, Lyra, Dvyniai, žvaigždės Antaris, Betelgeizė, Rigelis, Pegasas, kitos. Tuomet ir užplūsta mintys, kas už tų tolių randasi, gal gyvena?! Neįveikiami žmogui nuotoliai net skrendant šviesos greičiu. Žemės mokslininkai, matyt, tokio erdvėlaivio nesukurs, nespės, nes jie tebekuria galingus visą kas gyva naikinančius ginklus. Motiejus nemato tame jokios logikos, tik apsiskaičiavimą, klaidą, kuri gali tapti nepataisoma.

Nedaug su kuo apie tai pasikalba, bet pats su savimi gali. Žmonėms užtenka kasdienių, paprastų rūpesčių. Motiejus irgi dėl to nepanikuoja, kartais pasvarsto, ir tiek. Jaunų galvos užimtos gyvenimu, pensininko – tiesos ir sveikatos paieškomis. Ar ką beras? Šleivų minčių Motiejus atsikrato nupėdinęs iki pakelės apstotos svyruoklių beržų. Medžiai tokie gražūs. Lapelių mirgėjimas žmogui sako: dar keliauk, keliauk tikėdamas gėriu...