Sugadinti nuotaiką retkarčiais verta, kad atsibustume

Viso to neliko, bet apsijungę vokiečiai jaučia skirtumus, taip kaip sovietinio periodo lietuviai jausdavo skirtumus bendraudami su emigrantais. Laikmetis, praleistas soclageryje, paliko žaizdas daugelio tautų sąmonėje. Bet tikėjimo šviesesne ateitimi neatims niekas, privalome keltis, eiti priekin bei kurti ją savo vaikams.

Liūdna, kad Rytprūsiuose apsigyveno ne pati geriausioji lietuvių dalis. Man, kaip atvykusiai čia prieš pusantrų metų, tai akivaizdu. Dievo užmirštas kampelis, iki skausmo graži vieta tarsi specialiai trinama iš atminties – Lietuva jo nežino. Visi buvusios didingos civilizacijos ženklai nuožmiai ir barbariškai naikinami.

Man nuolat neduoda ramybės klausimas: kodėl? Ar gali neapykantos tvanas nuplauti viską? Tikriausiai gali, kai esi suvokęs savo menkumą, kai jauti neprilygsiantis tiems, kūrusiems ir stačiusiems, kai gali tik vogti, suktai plauti biudžeto pinigus, manipuliuoti ir grobti be paliovos. Norisi paklausti tų vietinių nusmuktkelnių „karaliukų“: ar visa tai, ką prigrobėte, nusinešite graban? Kiek jums bus gana?

Duok Dieve, kad pavyktų atkovoti Laučių kapines, nes tai sukurtų precedentą atsispirti panašiems veiksmams ateityje. Nes tik pagalvokite, kiek Klaipėdos krašte yra senųjų kapinaičių… Visas jas privatizavus, gražaus pinigėlio susižertų „drovieji vagys“. Genialus verslo planas.

Pirmiau „patraukti į šoną“ autochtonus, „uždaužyti kuokomis juos negyvai“, kad nedrįstų nė cyptelėti, palaužti valią, atimti savigarbos likučius, o tada – daryk, ką panorėjęs.

Man asmeniškai keista ir liūdna tai, kad kultinės paskirties pastatų, senųjų liuteronų kapinių klausimais nereiškia pozicijos arba ją reiškia silpnai liuteronų kunigai. Priešingai - tyli, negina savo tikinčiųjų, tarsi leisdami vykti neteisybei…

Ir kaip tuomet su nešališkumu? Juk visos „babytės“ klauso kunigėlio, ką kunigėlis pasako, tuo nuoširdžiai tiki, kunigas yra savotiškas „infliuenceris“ savo tikintiesiems, jų gynėjas ir atstovaujantis parapijiečių interesams Dievo žodžiu ir Dievo teisingumo kardu… Nors gal klystu, gal kardas atšipo?

Savivalda teigia, kad labai rūpinasi miestu, kad glaudžiai komunikuoja su visuomene, nors to seniai neliko. Keista toji komunikacija, vienok – kai net tribūnoje skaitant kreipimąsi, tau mikrofoną išjungia įniršęs miesto komendantas…

Kodėl Jums tai pasakoju? Nes noriu, kad objektyviai suvoktumėte ir vertintumėte, kas čia vyksta. Gal bent susimąstytumėte apie tai. Ar visa tai Jums patinka?

Galiu užliūliuoti romantinėmis pasakėlėmis, nupiešti rožinius vaizdus, deja negaliu.

Geltonasis tiltas – avarinės būklės, jei pamenate, tiltų specialistas, pernai ekskursijoje išvydęs jo surūdijusias konstrukcijas, pašiurpo. Jam reikalinga skubi pagalba, kitaip šis technikos paminklas ir Šilutės simbolis nugarmės skradžiai Šyšon.

Hugo Šojaus muziejus kažkodėl nesistengia reklamuoti ir propaguoti Mažosios Lietuvos regiono, nes Lietuva taip ir nežino krašto kostiumo ypatumų bei skirtumų. Socialiniame tinkle buvo užduodami klausimai dėl lietuvininkės galvos apdangalo, klausiama, kieno jis, ir atsakymai buvo, kad tai totorių, karaimų kostiumo dalis. Lietuviams būdinga savybė – įsivaizduoti, kad jie žinomiausi, atpažįstamiausi ir kad visi apie juos viską žino. Lietuvoje gyvendama beveik nieko nežinojau apie šį kraštą, negalėjau atkapstyti daugumos informacijos, ir situacija nepagerėjo. Nereikia „užsiburti“, kitąmet viskas liks kaip buvę. Tam, kad taip neatsitiktų, reikia nuožmiai dirbti ir stengtis apie save nešti žinią n u o l a t, o ne tik tuomet, kai už tai paberia cekinų.

Klaipėdos krašto prijungimo metai eina į pabaigą.

Biudžeto pinigai baigsis, triūbos ir fanfaros nutils, ir liks viskas po senovei. Nes iš renginių gausos krioklio tegaliu išskirti kelis vertingesnius, visi kiti – vienkartinis griausmas, įsisavinant pinigus.

Pasakoje apie miegančią gražuolę, radosi princas, pažadinęs ją. Šilutės rajone situacija tapo tokia, kad žadinti tenka patrankomis. Ir tai tik tuo atveju, jei po kokių dešimties metų liks adekvačių gyvųjų.

Dėl šios baisios situacijos tūžmingai pagalvoju, kad išeitis būtų kolonizuoti kraštą, įsiterpiant vokiečiams, bet susigriebiu, kad mano juodas humoras bus neteisingai suprastas ir būsiu apkaltinta separatizmu ar dar bala žino kuo. Nes ne visi gi supranta metaforas bei išsiugdę angliško humoro jausmą…

Ir dėl to tampa dar baisiau, nes pokaryje čia atsikrausčiusių lietuvių genofondas nepraturtėjo ir nepakito kokybine prasme, bolševikinė sąmonė mutavo, prisitaikė ir ėmė dominuoti, mankurtai nugalėjo, o adekvatūs, energingi, iniciatyvūs išvyko.

Mes, lietuviai, taip pat padalinti į dvi dalis, kaip anksčiau vokiečiai: į idealistus patriotus ir kolaborantus-padugnes-vagis iš biudžeto aruodo, susmaigsčiusius savo gimines „šiltosiose vietelėse“. Šilutėje beveik nebelieka verslo. Viešbutis „Deims“ parduodamas, nes merdėja.

Bet man tenka čia gyventi, čia ketinu būt palaidota, nes myliu šį kraštą, pamilau jį iki skausmo ir ašarų, ir man ne visvien.

Kartais šviesių sielų kariauna randasi iš niekur, tikiu stebuklu, šaukiuosi stebuklo ir jo išsipildymo mano Prūsų Lietuvai.