Savirefleksijos svetimos gėdos tema

„Kodėl tu taip? Raima, aš suprantu tavo susirūpinimą naikinamu paveldu. Bet kaltinti lietuvius, kad jie vos neokupavo Mažosios Lietuvos?“

Mačiau grupėse tokių kalbų, ir jos mane žiauriai žeidžia. Lietuviai okupavo Vilniaus kraštą, lietuviai okupavo Klaipėdos kraštą... Tai gal viską atiduokim ir sėdėkim Kauno Lietuvoj. Nepyk, bet šita pozicija visiškai nepriimtina. Lietuvai nėra vietos istorijoje. O dar patys pjaunamės puikiai…

Gi kitas bičiulis prasitarė, jog nebeturi iliuzijų dėl lietuvybės ir kad tam tampa abejingu, nes „lietuvaitiškumas“ nieko nereiškia. Konstatuoja tai, kaip racionaliai mąstantis žmogus, stebintis negrįžtamus procesus.

Kadaise esu klausiusi paskaitos, kurioje išgirdau, kad mūsų valstybės bėda ir abejotina perspektyva yra ta: Lietuva buvo kuriama valstietiškos tapatybės pagrindu. Ne kaip kilmingųjų prie valstybės vairo kapitonų valdomas ir vedamas laivas, o valstiečių ūkininkų kieravojama barža. Todėl jos egzistavimas gali būti trumpalaikis bei netvarus. Priešingai, nei Prancūzijos ar kokios Lenkijos.

Ir išties, sentimentų lieka vis mažiau, o klausimas, kiek mumyse lieka to patriotinio tarpukario lietuviškumo, jau remia aštriuoju galu į šonkaulius. Tai 90-aisiais mes tikėjome tautine valstybe, kažkurį laiką paturėjome nacionalinę valiutą, mūsų akys degė, o širdys šoko aukštyn, išvydus vėliavą, Vytį ir Gediminaičių stulpus. Po to euforija dingo, nes siaubo pilnomis akimis matėme, kaip iš pakampių į valstybės postus slenka buvusieji, kurių visų ir nežinome, nes liustracijos tai nebuvo… Juos nujaučiame pagal darbus, pagal demagogišką toną ar cypimą falcetu ant oponento.

Ir godumą valstybės pinigams. Įvairiems įsisavinimams ir eksproprijavimams. Įprastai jie ne itin aukšto intelekto, bet turi puikiai išvystytus primityvius refleksus bei instinktus grobti, savintis, lipti per galvas, nepaisyti ir garsiai rėkauti. Virkauti apsimetėliškai, smerkti neišsiaiškinus, bet palaikant stipresniojo ar įtakingesniojo pusę.

Tai glumina, bet kartais ir kelia juoką. Mano atžvilgiu buvo kalbama už akių ne kartą, kad „gal jau laikas jai grįžti į savo Kauną“, kad esu niekadėja, „šmeižianti ir skundžianti“(???) ganytoją, nors mano skautiškas darbelis tebuvo prašymas įtraukti Ramučių bažnyčią į KPD registrą. Tas veiksmas buvo traktuotas kaip kunigo užpuolimas. Pasirodo, esu beveik teroristė, rankinuke besinešiojanti granatą! Šis atliktas darbelis juk atvertų didesnę apsaugą paveldo objektui ir galimybes pretenduoti į tam skiriamus pinigus. Nors aišku, jei dėl to neketinama pajudinti nei piršto - tas erzina. „Kišasi, kur nereikia, kas jos prašė?!“

Suprantu ir užjaučiu, tik noriu priminti vieną dalyką: KPD objektus nuo šiol gali inventorizuoti visi piliečiai, ką ir raginčiau daryti visus sąmoningus krašto patriotus.

O priežastis lyginamoji - jei Laučių senosios evangelikų liuteronų kapinaitės, kurias „prakalė“ vietiniai tindiriuškos, nebūtų turėję KPD apsaugos, dėl šio fakto niekas nė nebūtų sureagavęs. Patikėkite. Jas būtų buvę galima nušluoti nuo žemės paviršiaus kaip Macikuose, antkapius sutrupint į skaldą ir pažert ant greta esančio keliuko. Imant domėn jaunosios kaimynės-kraugerės būdą ir aistrą „kapinių istorijoms“, neabejoju, kad dabar be įnirtingai ir prikišamai balinamų obelų greta paribio rastųsi vieta ir toje vietoje (jau be antkapių) plečiamam sodui. Obelys tos ties kapinių riba nuožmiai balinamos, primenant, kieno jos.

Spėju, kad parduotos kapinės buvo prijungtos kaip namų valdos teritorija, kitaip tokio draskymosi nekiltų. O ir toks ilgas bei kankinamas procesas, atstatant teisingumą, tuomet paaiškinamas: tai padaryti sudėtingiau, kai žemė namų valdoje. Baisu suerzinti paklaikusią savininkę, taigi pasirenkamas toks pat būdas, koks naudojamas agresorės Rusijos atveju: nuolankiai tūpčiojama, siūlant mainais paslaugas dykai, apmokant mokesčių mokėtojų pinigais: nugreideriuoti, nukasti, nuvalyti, pabučiuoti rankelę. Kad tik nepasiustų labiau.

Šio krašto gyventojų bėda yra nusikalstamas tylėjimas. O aš čia jaučiuosi balta varna, nes kalbu apie tai, kas akivaizdžiai matoma, bet nenorima pripažinti vietinių. Tai tarsi kokia anomalija, žalios spalvos utėlė plaukuose: ji matoma, bet aktyviai neigiamas jos egzistavimas, nors galva sukandžiota iki kraujo ir visa apėjusi šašais. Tikiu, kad kiekvienas mano straipsnis sukelia akies voko trūkčiojimą ne vienam. Paskutiniu metu savo bendraminčiams siūlau „mesti visas šiškas“ ant manęs ir sakyti, kad aš taip sakiau ar taip galvoju. Nusimesti atsakomybę vien dėl to, kad „savi vilkai“ nesuėstų, dėl ramumos širdies.

Vien dėl to, kad manęs absoliučiai nejaudina ir nežeidžia apkalbos bei purslojimai. Visa tai man kaip nuo žąsies vanduo. Nes nedarau pikta, negriaudėju prakeiksmais apkalbinėtojams ir neketinu baksnoti „va, o pati kokia esi, kito aky šapelį, o savo aky rąsto nematai, niekingoji!“ Esu, kaip ir Valdas Aušra, tiksliai pasakęs apie save: „Sėdintis ant lėkštės krašto, bet ne lėkštėj“. Ir todėl man lengviau kalbėti.

Daugelis gali riktelti: „Atsibodai su tom savo kapinėm!“ Atsakau: bet katalikų kapinių analogiškas atvejis neatsibostų ir jaudintų bei piktintų?

Nes būtent „Laučių kapinės“ yra raktinis žodis ir lakmuso popierėlis objektyvumui nustatyti, jei suprantate, ką noriu pasakyti.

Ir būtent ši istorija bei kiekvieno piliečio santykis į ją parodo realią situaciją smegeninėse bei širdyse. Ji atskleidė viską ir buvo tarsi skalpelio pjūvis, prapjovęs pūlinį. Atsiskleidė visi daugybiškai ir įvairialypiškai!

Šio krašto susiskaidymas į katalikus ir „vokiečius“ jau kvepia diagnoze. Nes kokio tamsumo reikia būti, kad nesuprastum abi konfesijas esant beveik tapačiomis. Tai kas per katalikai esate, jei to nežinote? Lygiai taip pat priešinga pusė, „vokiečiai“ jus gali apšaukti lenkais – „pšekais“, kaip sako Kaune. Nes lenkai gi uolūs pavyzdiniai katalikai.

Kita vertus, patys liuteronai tiek įelektrinti ir susiskaldę, kad pyksta dėl visko, o ir savųjų nepalaiko taip, kaip turėtų. Reikėtų būti labiau vieningiems, tada gal man mažiau reiktų draskytis dėl jūsų. Juokauju, žinoma, nes graudu girdėti kai kurių samprotavimus ir egoistišką bei beširdį „ne mano, jei tau reik, pati ir kovok!“

Čia taip buvo sakoma frau Hildai.

Iliustratyvu be galo! Visi mes broliai ir seserys Kristuje, taip sakant!

Viskas, ką sakau - nėra pyktis ar puikybė, o tik noras, kad viskas pasikeistų į gerą.

Kad sužydėtų meilė Rytprūsių gyventojų širdyse, kad sukerotų patriotizmas, kad visiems skaudėtų dėl neteisybės ir suktumo kai kurių, kad dingtų prisitaikėliškumas ir servilizmas, nuolankus linkčiojimas pareigoms ir statusui. Kad prabiltų tylėję.

Nes tai jau buvo sovietmečiu. Bjauriuoju ir tamsiuoju šalies laikotarpiu, kuomet visi atvirai kalbėjome tik virtuvėse tarp savų.

Tik tikri draugai sako tiesą, tik bičiuliai sustabdo bloga darantį, bičiulis netyli, nes jis nenori, kad jo draugas nueitų šunkeliais. Tėvas baudžia sūnų už blogus poelgius, jis netyli ir ramiai nestebi, kaip jo vaikas nusikalsta. Ir pyktis dėl to nėra prasmės, nes taip susipriešinusius lengva valdyti.

Skaldyk ir valdyk.

Šiame krašte visi mėgsta pyktis, supykti ir įsižeisti - vietinių sportas ir hobis. Tylėti, viduje kunkuliuoti, kalbėti už nugaros, per kitus skleisti nuodus apkalbomis, kelti intrigas, įsižeidinėti dėl niekų ir demonstratyviai tai išreikšti nepaduodant rankos, nusukant akis ir apsimetant, kad nematai to, kuris drįso pasakyti tai, kas tau nepatinka - visa periferijos ypatumų puokštė. Tik ji kenkia patiems kunkuliuotojams, deja…

Išgyti nuo to, išmokti kalbėtis ir girdėti oponentą, ginčytis siekiant tiesos argumentuojant, o ne riksmu, nesileisti į asmeniškumus - brandžios, išsilavinusios ir stiprios asmenybės požymis.

Labai norėčiau, kad dabar jau mano gentainiai to išmoktų ir nesimakaluotų purvinoj balutėj, taškydami viens kitą pagieža ir spjaudalais. Tai būtų programa minimum, kad pakylėtume dvasią aukštyn. Bent kiek… Ir tuomet mūsų niekas neįveiks, patikėkite.

Mes tapsime Rytprūsių tauta ir gal suformuosime tapatybę. Nes kol kas jos nėra.

Lietuviškai vokišką prūsiškom šaknim - ar kaip tik norite, taip vadinkite. Tik vienybė, supratimas ir empatija mus išgelbės. Suvokimas, kad esame viena šeima, ginanti savo šeimos narį ir saugojanti kiekvieną iš jų, o ne gastroliantai geležinkelio stoty, kurie bet kurią akimirką šoks į traukinį ir dings iš čia.

Aš nedingsiu. Teks su tuo susitaikyti, brangieji mano nekentėjai liežuvautojai.

Su meile, Raimonda.