Žvakigalio nuodėgulis ant kapo...

Kapinės – mirusiųjų miestas po žeme. Be automobilių, traukinių, lėktuvų. Kas čia guli, savo kojomis nebeatėjo. Buvo atnešti laidotuvių žingsniu – pėda už pėdos. Neskubant. Skuba baigta. Kas, kaip, kada beskubėjo, bespurdėjo - duobės neišvengė. Nebent tie, kurie lėktuvu į vandenyną tėškėsi. O pas kapą atlydima bet kokiu oru verkiant dūdoms ar tyloje, dūsaujant iš paskum karsto žengiantiems. Kapinių takas trumpas, nešamame karste visi norai baigti. Tik gyvieji veltui besvarstys, ko velionis nespėjo nuveikti. Bet ar tai būtų ką iš esmės pakeitę?

Vėlinės – mirusiųjų šventė gyviesiems. Kad prisimintume išėjusius amžinybėn, jų nutrūkusius gyvenimus, kasdienę buitį, pergales ir pralaimėjimus. Juk būta visko, o vieną dieną ėmė ir nebeliko nieko. Lapkritį kosčiodami dedame jiems gėles ant kapo, uždegame žvakę, kad vėlės pajustų mūsų meilę ir sušiltų. Ar jos sušyla? Gal, ką žinosi... Užtat mūsų sielos sušyla, o parvažiavus, parėjus į namučius užstalėje atitirpsta ir mūsų kūnai, bet mintyse tą dieną būname su Anapilin iškeliavusiais. Mums ši tradicinė tąsa itin svarbi. Ji leidžia vadintis lietuviais, tauta. Prisimenama praeitis nemiršta.