Prarastas mokytojas

Pagalvoti apie tai mane paskatino kaimynė. Žinom juk, seni žmonės per dienų dienas klausosi radijo arba žiūri televizorių. Kiekvienam smalsu, kas margame pasaulyje dedasi. Mano kaimynė iš tiesų buvo prisiekusi klausytoja, todėl labai nustebau, išgirdusi, kad ji dabar  pasiklauso penkiaminučių žinių ir išjungia radiją. „Kodėl, – klausiu, – ar jau niekas nebedomina? Juk tiek įvairiausių laidų būna: visokie ringai, aktualūs pokalbiai, interviu?“

„Būna, – patvirtino kaimynė, – bet pradėjo erzinti kalba. Nesakau, kad visų, bet pakviečia įvairių svečių, (ir TV laidose tas pats), atrodo, ir tos srities darbą dirba,  ir nusimano,  o pokalbyje, klausyk tik, velia velia mintį, vadaloja žodžius, nei du, nei devyni – nebesupranti, kokią mintį nori pasakyti. O dar tie visi mykimai: ėėėėėėė, kol išlemena žodį. Girdi, užsienyje mokiausi. Gal ten jiems gimtąją kalbą per metu antrus su pagaliu išmuša? Pasiklausyk, pati išgirsi“. Susigundžiau ir, taip sakant, atlikau eksperimentą. Tik ne visai tokį, kokio gal tikėjosi kaimynė. Taip, ir man nepatinka tie mykimai, ieškant tinkamo žodžio. Gaila laiko, kad klausydamas pokalbio, negali suprasti sakomos minties, kai oficialūs žmonės šventine proga sveikindami savo bendruomenę beria gražius žodžius, kurie nepaliečia klausančiojo širdies, neturi su juo ryšio, tilto į širdį. Gražūs raini žirniai, bet be jungiamosios minties, be atliepimo ryšio. Galvoju, kodėl taip yra, juk kalbėti visi mokam. Ką mes, taikydamiesi prie gyvenimo tempo, moderniai striukos bendravimo greitakalbės „maudami“ ir „važiuodami“ pametėm? Visų pirma, turbūt logiką ir  kalbos spalvas – jausmą, emocijas. Neseniai pasitaikė gerą kelio gabalą važiuoti autobusu su  jauna bendrakeleive. Jaučiau, kad ji norėtų išsikalbėti, bet kažkas laiko ją lyg surakintą. Nemaniau, kad ją kokia paslaptis slegia – priešingai, kažkas veržte veržės iš jos, bet pakeliui užgesdavo. Mergina grįžo namo, aplankiusi savo sužadėtinį, dirbantį kitoje Lietuvos pusėje. Jos širdyje tebevirė išsiskyrimo emocijos, jau skaudėti pradedantis ilgesys, o jai taip norėjosi papasakoti apie savo vaikiną, pasiguosti tuo išsiskyrimo jausmu, bet nemokėjo pasakyti. Tik nujaučiau jos troškimą, ir  nuo jo mano kelionė pasidarė gražesnė. Esu įsitikinusi, kad žmogui labai svarbu gebėti įsivardinti žodžiu savo išgyvenimus, savo mintis ir svajones. Prisiminkim jaunystę. Ne chemija, ne poros ilgesys, jos paieškos sudarė visą išgyvenamo laiko grožį, bet nuostaba, tą pasaulį atrandant, ir kuo labiau, mes tai mokėjome įvardinti žodžiu, pasakyti kitam, tuo tas pasaulis darėsi įstabesnis. Prisimenu jau senstantį tėvą dainuojant: „Sugrįžki, jaunyste, alyvom sužydėk“... Sugrįžki su spalvom, žiedais, kvapais, žodžiais. Mūsų tėvai dar mokėjo įsižiūrėti į pasaulį: mokėjo atpažinti, net susikalbėti su paukščiais, atspėti orus, gėrėtis miško garsais ir laukų tyla. Ir visa tai jungė į visumą, į bendrystę, kuri buvo paprasto žmogaus su visa kuo  meilės ryšys. Būtent meilės.

Ko mums šiuo metu išdrikusiame, susipriešinusiame, žiauriame ir negailestingame pasaulyje labiausiai reikia? Bendro ryšio su gamta ir žmogumi. Kas beišmokys, jei prarandame net pagrindinį mokytoją – kalbą.