„Laiškai iš Rusnės“ (Ištrauka)

Dažniausiai mane lydėdavo švytėjimo būsena tos dienos, kai svaigindavo artimųjų dėmesys ir meilė, tas  laikymas už rankos ir nematomas artumas, suprasdavau ir  Atėnės anytą, jos įdomius pasakojimus, Leonardas taip pat laikė jos anytą už rankos, ji tikėjo,  labai tikėjo žmogaus ryšio galia, norėjo jam tarnauti ir likti be lito,  be nieko, nupjauta kaip rugiena, ji taip pat troško tos meilės ir to skrydžio į aukštybes, kai aukojiesi dėl švento pasiaukojimo. Jis svaigindavo Janiną gėrimais,  po to šaipydavosi, kai ji netekdavo pusiausvyros. Janina kviesdavo puotauti Leonardo buvusias drauges, jų ten meilės strėlės ilgai ir audringai kryžiavosi. Keisti būdavo Atėnės pasakojimai. Mes buvome neišskiriamos kaimynės. Mus sulipdė daugiametės pavasario šventės, jas vadindavome šviesiųjų jėgų palaiminimu. Jos vykdavo Atėnės didžiajame sode Pakalnėje. Aplinkui  sodybą tyvuliuodavo tik laukai ir dangus. Apeigose lankydavosi ir mano draugės. Ten daugelis  praregėdavo. Barbora pirmą kartą išvydo tokią didelę besileidžiančią saulę, o Liudvika buvo mūsų aukščiausia žynė. Būtinai  turėdavome sulaukti ryškios šiltos dienos, kai žydėdavo obelys ir slyvos. Atvykusią Liudviką pasodindavome garbingiausioje vietoje, po obelim, į krėslą su porankiais,  dažniausiai žiedlapiai byrėdavo jai ant plaukų. Užsikūrusios laužą ir apsirengusios vaidilutėmis atlikdavome apeigas, iškėlusios rankas į Dangų dažniausiai šaukdavome „Garbė garbė garbė“... Jausdavome garbingų protėvių sielas, norėdavome sugrįžti į prarastąjį Rojų. Po mūsų ritualų turėdavo pasirodyti ženklai, kuriuos Liudvika kaip vyriausioji žynė padėdavo išaiškinti. Tų ženklų būdavo visokių - tai praskrisdavo gulbės, tai prabėgdavo būrys stirnų, tai apvali vaivorykštė pasirodydavo virš mūsų galvų, kartą staiga pakilo vėjas ir nei iš šio nei iš to trenkė žaibas į didžiąją kaimynų kriaušę, kartą  apniuko ir  nei iš šio nei iš to prapliupo lyti... Ne vienerius metus daug ko buvome regėjusios, bet vienas iš paskutiniųjų įvykių buvo paslaptingiausias, net vyrus iškrapštęs iš namų. Jie paprastai ten gurkšnodavo alų ir į mūsų ritualus nesikišdavo, duodavo moterims laisvę. Tik priėjus man prie laužo ir garsiai sušukus oho kaip aidas atsikartojo garsus duslus „Uch“... ir iš lėto susmego didelis tvartas, sudrebėjo namas, oro banga mus sustabdė... Atsliūkino mūsų vyrai. Net iš kitos pusės išlindo  kaip paprastai apsiblausęs kaimynas, net tas paklausė „O kur dingo tvartas“. Jo rąstai gulėjo uždengti šiferiu, lyg pagal kažkieno valią. Visi tylėjo, tokia palaiminta tyla, daugiau tokios nepatyriau, nebuvo jokio vėjelio, ryškiai švietė saulė, kvepėjo žiedlapiai. Niekas nesijuokė, tokia rimtis. Pirmoji prabilo Liudvika: „Su savo burtais jūs ir namą nugriausit“. Ji kryžiaus religija netikėjo, vadino tai liaudies opiumu, visą gyvenimą prisimindavau jos žodžius: „Leiskit man klausytis lakštingalų ir gėrėtis“. Dar ji tai vadindavo jaunėjimu ir pavargusių sielų atgaivinimu. Ji buvo Visatos dėsnių vaikas. Atėnė tikėjo Saule ir Perkūnu, nemirtinga siela, jos reinkarnacija, visais galaktikos hierarchais, ypač dievu Asgardu, prie protėvių tikėjimo ir aš grįžau. Norėjom po mirties būti sudegintos ir prilygti deivėms. Tąkart tylėdami kepėm šašlykus ir tylėdami išsiskirstėm. Kažkas kiekvieną paskandino savo mintyse.

Mes su Atėne ilgai svarstėme to  didžiojo tvarto griūties prasmę. Atėnė vis matė įžvalgas aplinkui, ypač Pakalnėje. Tvartų nebebuvo, jie stovėjo tušti ar pavirtę vilomis. Neliko jaunų šeimų, vaikų, viena po kitos į Aukštybes išeidinėjo senolės, vietoj Paulausko lūšnelės, kurioje kažkada Atėnės kaimynas buvo įkūręs plėšikų būstinę, iškilo gydytojo dvaras. Tada tie būstinės vagys buvo pagauti už rankos,  kai jie su Ferdinandu ankstyvą rytą įvažiavo į savo kiemą, o kaimynas su perėjūnu šoko per jų močiutės kambariuko langą, buvo suvaidinę pešantys žolę po tuo langu.  Iškviestiems policininkams atnešė pavogtą patalynę. Galėjo pasodinti už grotų, nes prieš tai jau buvo sučiuptas už pavogtą veršį. Pasigailėjo. Atėnė vis duodavo sielai šansą. Ji buvo buhalterė ir gerai mokėjo skaičiuoti, aš daugiau regėjau vaizdinius. Jai atrodė, kad didesni vagys, kurie išplėšė ūkį ir susirinko žmonių investicinius čekius, visą laisvę dividendų nebuvo. Sulaukus laisvės, kaime vyko tikras karas - tai kaimynai bylinėjosi dėl šulinio, tai dingdavo vargingesnis namo gyventojas, nes kiti norėjo užvaldyti visą namą, tai dingdavo priklausęs sklypas, nes matininkai jų turėdavo net kelias dešimtis. Atėnė vis sakydavo: „Matininkas, tuo viskas ir pasakyta“. Daug metų turėjo ginti ir savo prosenelę Elvyrą, nes kaimynas liepdavo jai nešdintis, grasindavo, kad padegs. Atėnė vis juokdavosi: „Juk pats sudegsi, kaip tu dalį padegsi“. Elvyra vis ramindavo: „Juk ir jūs išsipirkot, ir mes“. Kaimas kariavo, plėšėsi dėl pėdos žemės, tikras karas, vieni nagais ragais kabinosi į gyvenimą, kiti vogė ir gėrė. Neliko teisingumo. Pensijos buvo vienodos - ar turėjai darbo stažą, ar ne. Dainos nutilo. Kaip tas tvartas „Uch...“ Pajėgesni išvažiavo į svetimus kraštus.  Išlydėjome ir mes savo vaikus, ašarojome. Tvirčiausios išliko mūsų ilgaamžės, mačiusios ne vieną karą, vis sakydavo, kad viskas pasikeis ir kiek čia žmogui reikia... Atėnė buvo skaičių žmogus, bet išlaikė tvirtą ryšį su protėvių sielomis, jos vyro močiutė Elvyra tai jautė, todėl prieš išeinant į kitą pasaulį tik ji turėjo būti šalia jos ir įvertinti nueitą kelią. Atėnė man papasakojo apie išeinančios Elvyros palaiminimą, tą nežemišką būseną ir ramybę, kai nematoma pasidaro matoma,  sielos  palaiminimą.  Tas išeinančio iš šios realybės ryšys daugelį metų  lydėjo ir laikė stipriai, labai stipriai. Atėnė vis prisimindavo tą astralinį ryšį išlydint, tą visų palaiminimą atsisveikinant, tai jai buvo kažkas sunkai suvokiamo ir neįtikėtino, ji negalėjo patikėti, kad be skaičių magijos yra nematomas, bet stipriai jaučiamas eteriu ryšys, kad mirtis gali būti tokia graži, tokia nušviečianti. -„Norėčiau taip numirti laimindama savo vaikus“, - mėgdavo sakyti ji. Po kurio laiko net jos vyras Ferdinandas prasitarė, kad pavydėjo, kai jo močiutė norėjo, kad tik Atėnė būtų jos išėjimo valandą. Jos  vis šnekėjo apie gyvenimą kaip tuos dvidešimt metų Pakalnės gėlyne vasaromis.

2014-11-11

Vita JOVAIŠAITĖ