Nepyk, Martynai, nepamiršome, tik truputį pavėlavome

O pirmadienį – jau mūsų laukė eiliniai darbai:  nagrinėjome poezijos žanrus nuo lyrinio eilėraščio iki psalmių – juk dauguma mūsų sambūrio narių rašo poeziją, po to bėgute į repeticiją, antradienį ir trečiadienį – kiekvienam susikaupusių darbų krūva, ketvirtadienį – Rūtos Čiuželienės karpinių parodos pristatymas Venckų bibliotekoje (Klaipėdos raj.) ir pavakare – Nijolės Marytės Šerniūtės knygos „Vilkų kampo Eliza“ pristatymas bibliotekoje. Nors autorė gyvena Pensilvanijoje, ji yra „Vėdryno“ sambūrio narė. Penktadienį vėlgi paskaita TAU humanitarinio fakulteto studentams apie Vydūno sugrįžimą (lektorius S. Sodonis). Pagaliau šeštadienis – Šv. Martyno diena – jau, galim sakyti, tradicinis mūsų susibūrimas. Apibūdinkim jį A. J. Greimo sakiniu: „Tautos atminties beieškant“. Taigi prisimename, ką reiškia pasakymas „Ant gabjaujo pjausma gaidį, spėliojame, kokį artimiausio meto ir kokią žiemą pranašauja Martyno diena.

Neiškenčiame ir truputį koreguojame martynišką lėmimą – einame maginiu rateliu apie obelį, (reikiami berželiai už sodo ribų) vesdamiesi tariamą oželį, sukalbame sniego meldimo oraciją (juk ano meto piemenėliams jau šalta tuščiuose laukuose ganyti). Ir kaip paprastai po tokios ceremonijos nutinka – matome iš pilko debesio bekrintančias pavienes snaigutes. Tada palinkime Žemei gero poilsio per žiemą, minkšto balto apkloto, kad pailsėjusi vėl su mumis pavasarį  draugautų, ir drožiame prie lauko ugniakuro, ant kurio pukši kvepiančio riebaus šiupinio su kiaulės uodega katilas. Skanaus! Ir dar būtina išsitaukinti ūsus ir smakrą – pasakojama, kad taip Martyno dieną samdant naują šeimyną darydavę ūkininkai – riebaluoti žandai – gera ūkio šeimininkė, negailės riebaus puodo. Šventę baigiame nepakartojama Onutės gilių kava.

Dieve, kaip mes neturime laiko, o dar tiek daug nežinoma ir kitiems nepasakyta.