I. Lešinskienė: ,,Kai įpranti, valtyje stovi kaip kambaryje”

Visai neseniai ,,Šilokarčemoje“ rašėme apie devyniašimtmetį atšventusią Zofiją Dargienę, tai Irenos mama. Galbūt iš jos paveldėjo tokią drąsą, juk kažkada ir Zofija žvejodavo. Irena kilusi iš gausios aštuonių vaikų šeimos. Iš Telšių rajono su tėvais atsikraustė į Girininkų kaimą, kur šalia Nemuno stovėjo jų trobelė. Jau nuo mažų dienų vaikai buvo pratinami prie darbų, juk patiems reikės užaugus duoną užsidirbti. Tekdavo jiems ir mamos sugaudytą žuvį skusti.

Žuvienės virimo ekspertė
 
Suaugusi Irena gyveno Tauragėje, ten net 30 metų dirbo keramikos gamykloje, tačiau vis dėlto grįžo atgal į Girininkus, kur apsigyveno su mažlietuviu, žveju Ervinu Prūsu. Šiuo metu moteris gyvena Juknaičių savarankiško gyvenimo namuose, nori arčiau mamos būti, kad galėtų jai kaip begalėdama padėti. Dvejus metus Irena žvejojo Nemune, gaudydavo nėges. ,,Šis darbas sunkus, bet įdomus. Jau 13 metų jas rūkinu, marinuoja, taip pat ir žuvienę verdu“, - pasakojo Irena.
 
Moteris pradėjusi ir į šventes važinėti, dalyvauja mugėse ne tik Šilutės rajone, bet ir Vilniuje, Nidoje bei kituose miestuose, jų metu savo skaniąją žuvienę verda. ,,Daugiausia, net tris dienas tenka sostinėje rengiamoje mugėje būti, tai grįžtu namo lyg būčiau pati išrūkyta“, - juokavo Irena.

O moters išvirtos žuvienės yra ragavęs ne vienas šilutiškis, ir visi ją giria. Tai gal kažkokį ypatingą ingredientą deda, kad ji tokia visų mėgiama? ,,Žuvienę verdu iš Nemune mano pačios pagautų žuvų – karšių, lydekų, sterkų ir įvairių kitų. Kai tik sužinau, jog turėsiu dalyvauti, tuomet pradedu ruoštis. Jau žinau kaip man viskas turi būti paruošta. Prieskoniams naudoju tik savo užaugintus produktus“, - kalbėjo Irena.
 
Kasmet žuvienę verda Nidoje, taip pat ir Juknaičiuose. Ir dabar Irena savo žuviene džiugina jos mėgėjus, vis dar važiuoja ten, kur pakviečia. ,,Dažnai mugių metu ateina moterys manęs klausti, kaip man pavyksta tokią skanią žuvienę išvirti, nes joms dažniausia ji karti būnanti. Tai visuomet pamokau kaip reikia virti, kad kartu nebūtų“, - sakė moteris.
 
,,Per tuos 13 metų labai viskas pasikeitė. Įdomu man dalyvauti įvairuose renginiuose. Todėl ir sutinku, kai tik mane kur pakviečia. Tai su Juknaičių bendruomene, tai su Salos etnografijos ir informacijos centro direktore Birute Serviene. Metams bėgant keičiamės mes visi, dalyvaudama įvairiose šventėse ir mugėse pažinau tuos, kurie nuolatos dalyvauja. Tapome visai gerai bičiuliais, vieni kitus jau pažįstame. Tik, žiūrėk, vienas jau pasenęs, kitas – anūkų susilaukęs. Kaip greitai bėga metai...“, - pasakojo Irena. Tačiau dalyvaudama tokiuose renginiuose moteris labai pavargsta. Juk reikia iš anksto tam ruoštis, dalyvauti bet kokiu oru. ,,Jei prižadi, tai būtinai reikia nuvažiuoti. Ir nesvarbu, ar lyja, ar saulė kaitina, - sakė žuvienės virimo ekspertė. – Linksmiausias laikas būna, kol žuvienė užverda. Tuo metu galiu pasivaikščioti, seniai matytų draugų susitiki. Džiaugiamės nors tomis keliomis susitikimų akimirkomis, juk dažniausia nėra laiko pasimatyti“.
 
Kartu į žvejybą
 
Nesvarbu koks lauke oras, Irena visuomet ruošdavosi į žvejybą ir plaukdavo gaudyti nėgių kartu su E. Prūsu. Ir visai moteriai nebaisu būdavo. ,,Kai įpranti, valtyje stovi kaip kambaryje. Net sūpavimas man nebebaisus, visai man netrukdo stovėti. Žinoma, sudėtingiausia plaukti gaudyti nėgių, kai lietus lyja ar didžiulis vėjas siautėja“, - pasakojo žvejė. O nėgių gaudymas jai patinkdavo, tik rankos per tą laiką kol žvejojo suskirdo, pasidarė šiurkščios nuo vėjo ir šalčio.
 
 
 Bučiuką, negėms gaudyti, nupina per valandą
Kartu su Irena savarankiško gyvenimo namuose gyveno ir jos gyvenimo draugas E. Prūsas. Tai mažlietuvis, kilęs iš senosios žvejų giminės. Jis taip pat žvejys, tai su juo Irena ir žvejodavo. Jo dėka ir nėges išmoko gaudyti. E. Prūsas neapleido senųjų savo giminės žvejybos bei nėgių gaudymo tradicijų. Šiomis amato paslaptimis supažindino ir visus norinčius to išmokti.
 
Irena taip pat mokėsi. Ir išmoko itin sudėtingos bučiukų, skirtų nėgėms gaudyti, pynimo technikos. ,,Ne vieną jų esu nupynusi, dar ir dabar apie 100 jų turiu. Ervinas dalyvaudavo ir amatų mokymo stovyklose, ten jaunimą mokydavo visko ir kaip žvejoti reikia, ir kaip bučiukus pinti. Tačiau ne visiems lemta tai išmokti. Tik vienas berniukas iš daugiau nei 130 mokytų vaikų dar ir dabar pina bučiukus“, - pasakojo žvejė.

Bučiukams pinti reikalingos karklo vytelės, jų reikia nemažai, todėl Irena yra išvaikščiojusi visas paupes, kol prisirenka reikalingos žaliavos. Niekuomet bučiuko nepynusiam tai gana sudėtinga užduotis, tačiau jeigu gerai moki, tai įmanoma ir per valandą vieną bučiuką nupinti. ,,Jei nemoki pynimo technikos, tai gali ir visą dieną užtrukti. Tačiau aš ją jau gerai esu išmokusi, todėl gretai apsisuku“, - sakė Irena.

Marinuotų nėgių užsiprašo šilutiškiai
 
Kasmet Irena nėges marinuoja. Ilgai užtrunka jų paruošimo darbai. ,,Pirmiausia reikia jas išvalyti, tada tenka mažiausiai penkis kartus nuplauti, kad visiškai kraujo neliktų“, - pasakojo Irena. Įsideda jų apie 70 stiklainiukų. ,,Visa Šilutė valgo mano taip paruoštas nėges“, - juokavo moteris.

Dar ir kitą būdą nėgių gaudytoja papasakojo. ,,Galima nėges pirmiausia išrūkyti, tuomet supjaustyti mažais gabalėliais, sudėti į stiklainį, užpilti aliejaus ir pakaitinti puode“, - dalijosi receptu Irena.

Dažnai moters prašo aplinkiniai, kad nėgių išrūkytų ir ji niekuomet neatsisako. ,,Aš niekuomet prašoma neatsisakau. Man juk negaila“, - sakė žvejė.
 
Taigi pamario kraštas garsus ne tik žvejais, bet ir žvejėmis, kurios nebijo sunkaus darbo.