Laisvės alėjos „taikos balandžiai“ ir laukinės katės kursto kaimynų nesantaiką

Kitų klaidas pastebime patys pirmi, o savąsias?

Kovo 27-oji, penktadienis, 9 valanda ryto. Kieme mūsų jau laukė Janina. Moteris iškart vedėsi už kieme esančių konteinerių ir rodė ten sudėtas plastmasines talpas, pilnas gyvūnų maisto, vandens ir pieno. Prie šių dėžučių, suprantama, būriais traukia katės. Kačių maitinimosi vietos vaizdelis, švelniai tariant, supykina. Mėtosi žuvų griaučiai, aplink tvyro siaubinga smarvė, sklindanti tiek nuo kačių „skanėstų“, tiek nuo šalia stovinčių konteinerių. Atėjus vasarai ir pakilus karščiui ten gyvenantiems žmonėms bus neįmanoma atidaryti savo butų langų – ore tvyros siaubinga smarvė. Keliavome prie kito daugiabučio – čia po krūmais radome padėtas vėlgi tris plastmasines talpas su gyvūnų maistu, vandeniu ir pienu. Šioje vietoje tokio kačių srauto nėra, tačiau jos ir čia ateina. Janina vis atsisuka pažiūrėti, ar iš už nugaros neateina ta „gyvūnų mylėtoja“, kuri tuo metu, kai mes kalbėjomės, lauke vedžiojo savo šunį. „Man atrodo, kad ji turi kažkokių problemų. Gal ją paveikė tai, jog gyvena viena? Jūs būtumėte mačiusi, kas čia dėjosi aną vasarą. Į mūsų namo rūsį buvo suleidusi apie 20 kačių. Jos ten ėdė, dergė, dauginosi, poravosi. Čia buvo baisu, sienos apdergtos. Dar ir dabar įėjus jaučiasi ta smarvė – sienos prisigėrusios kačių šlapimo. Jūs man pasakykite, ką su tokia daryti? Ji į nieką nereaguoja – o dalis kaimynų su ja netgi draugauja. Dabar tai man klius, kai sužinos, jog žurnalistus pasikviečiau. Bet aš tylėti tikrai nebegaliu“, - pasakojo senolė.

„Taikos balandžiai“ kursto nesantaiką tarp kaimynų

Bevaikščiodamos, beplepėdamos, grįžome prie Laisvės alėjos 10-ojo namo. Senolė rodė aukštyn – į viršuje esantį, anot jos, „blogietės“ butą. Gražią pavasario dieną pravertos balkono durys, į balkoną atskrido keletas balandžių – atrodytų tikra idilė. Paėjus iš kitos namo pusės Janina išdidžiai rodo savo, kaip pati sako, „nutriušusį“ balkoną, ir ant virtuvės lango pakabintą paukščių narvelį – lesyklėlę: „Tai mano svilikams. Mano gražuoliams“. O tuomet ji greitu žingsniu mus nusivedė prie Taikos gatvėje esančio 18 numeriu pažymėto daugiabučio. „Va, žiūrėkit, kas čia dedasi. Bokšte, byrančiame dar nuo sovietinių laikų, veisiasi balandžiai. Jūs pažiūrėkit, kokiais pulkais jie čia skrenda. Balandžiai dergia ne tik prie šio namo, bet ir visame rajone. O pats bokštas? Siaubas. Kritinės būklės, jį reikia kuo greičiau nugriauti“, - susirūpinusi svarstė Janina. Užėjome į laiptinę ir pasibeldėme į antrame aukšte esantį butą. Žavi senolių pora mielai mus įsileido vidun ir keliais sakiniais nupasakojo situaciją: „To bokšto, mieloji, nugriauti negalima. Jis susietas su namu, be to, iš jo į namą eina visokie vamzdžiai, vamzdeliai per kuriuos teka šiluma. Turėjo mūsų namas ir bendriją, ir pirmininkę, bet viskas pasikeitė, atsidalinome, susitvarkėme popierius ir dabar taip gyvename“ , - pasakojo senolis, nenorėjęs prisistatyti. Išėję laukan dar kartą apžiūrėjome bokštą, įsitikinome, kad jis yra tragiškos būklės. Apačioje kasdien laksto ir žaidžia vaikai, o bokšto lūžtančios ir „ant plauko“ kabančios lentos taip ir skelbia apie netrukus įvyksiančią, galbūt nepataisomą nelaimę. Janina mąsto, jog šis bokštas gali būti UAB „Šilutės būstas“ priežiūroje. Sparčiu žingsniu ji mus vedėsi prie Taikos gatvėje esančio 9-uoju numeriu pažymėto namo: „Va, pažiūrėkit kaip čia pridergta. Gi vasarą atvažiuos turistai, jie apsivems nuo tokio vaizdo. Įdomu, kiek šiame name tuščių butų, kuriu balkonuose balandžiai gali sau puikiausiai daugintis?“. Grįžus atgal į kiemą sutinkome Taikos g. 9 namo vieną gyventojų. Janina ją kontratakavo klausimu: „Kiek jūsų name negyvenamų butų?“. Išgirdusi klausimą moteris nusišypsojo ir atsakė, kad jos žinios yra du butai. Tada Janina dar paklausė: „O kaip jūs žiūrite į mus visus atakuojančius balandžius? Juk jie visur dergia. Net prie jūsų namo – ant šaligatvio šitaip pridergta. Baisu!“. „Na ir kas? Lis lietus ir nuplaus viską. Baisaus čia daikto balandžių išmatos. Kodėl, ponia, pas pačią ant lango narvelis kaba? Dėl svilikų? Tai svilikas ar balandis – vis tiek dergia“, – gana taikliai pašmaikštavo moteris. Senolė baigiantis mūsų pokalbiui dar nusivedė į laiptinę. „Nufotografuokite šį stogelį ir palanges. Ant šito stogelio paberia kruopų ar dar ko ir šeria tuos balandžius. Pažiūrėkit, kokios palangės. Ar tai šitaip gali būti? Ar patiems gyventojams yra malonu gyventi tokioje aplinkoje?“, - klausė močiutė. Netikėtai iš vieno butų atėjo kaimynė ir situaciją nušvietė šiek tiek kitaip: „Ar tu, Janina, kada nors plovei šitas palanges? Ar plovei, klausiu? Aš visada valydama savo aukštą. Atsidarau langus ir nuplaunu laukines palanges. Kurioje vietoje čia matote nusikaltimą? Kad ant palanges penki balandžių kakučiai? Na, ir? Paimsiu, nuplausiu ir tiek bėdos. Jei niekada neplaučiau palangių, tada taip, sutinku,  jog reikėtų kviesti žurnalistus ir aiškinti, kokie kaimynai nevalyvi, gyvena apdergtais langais ir kiemu. Taip kad siūlyčiau geriau kelti kitą problemą – kodėl mes mokame šitokį mokestį už šiukšles, o gyvename, pačios matėte, su kokiais konteineriais? Bet tai čia jau atskiras klausimas“.

Nieko nelaukdami susisiekėme su UAB „Šilutės būstas“ direktoriumi Aleksu Kvederiu. „Kiek pamenu, tas namas nebe mūsų žinioje, kadangi ten nebėra bendrijos, bet aš tuoj pasitikslinsiu ir jums perskambinsiu“, - patikino A. Kvederis. Praėjus keliasdešimčiai minučių sulaukėme jo skambučio: „Taip. Ką tik pasitikslinau, tas namas su visu bokštu nebepriklauso nei mums, nei Šilutės rajono savivaldybei“.  Susisiekėme ir su Šilutės seniūnu Raimondu Steponkumi. Jis mus sakė: „Žinau tą namą. Pasižymėsiu ir per Tarybos posėdį dar kartą paraginsiu visus pritarti namo pardavimo aukcione. Jei ten tikrai labai tragiška būklė, gal reikėtų užkalti keletą naujų lentų, kad tie balandžiai ten nebelįstų“.

Tad tikimės, jog seniūnas išpildys savo pažadus ir kol Taryba pritars dėl namo pardavimo aukcione, užkals bent keletą naujų lentų ir taip apsaugos aplinkinius nuo galimos tragedijos.