Erkės įkandime slypintis pavojus

Erkė yra hematofaginis ektoparazitas, todėl išgyvena tik siurbdama kraują iš stuburinių gyvūnų. Taksonomiškai erkės gali būti klasifikuojamos į dvi šeimas, tai yra Ixodidae (kietosios erkės), kurios turi dorsalinį skydelį ir Argasidae (minkštosios erkės).

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) Veterinarijos rizikos vertinimo skyriaus vedėjas dr. Eugenijus Jacevičius pastebi, kad erkės yra laikini žmogaus ir gyvūnų parazitai, agresyvūs kraujasiurbiai ir ligų platintojai, kurių vystymasis gana sudėtingas (kiaušinis, lerva, nimfa, suaugusi erkė).

Žmonių ir veterinarinėje medicinoje didelę reikšmę turi Ixodidae erkės. Šioms erkėms reikia vieno pasimaitinimo krauju, kad iš lervos stadijos pereitų į nimfos stadiją ir dar vieno pasimaitinimo, kad virstų suaugusia erke.

Kovo-spalio mėnesiai - erkių sezoninio aktyvumo pikas

Ypatingai aktyvios jos tampa ankstyvą pavasarį, vos žemės temperatūra pasiekia +5–+7°C. Kovo-spalio mėnesiai yra erkių sezoninio aktyvumo pikas. Erkių aktyvumo trukmė ir jų dinamika tiesiogiai priklauso nuo meteorologinių ir klimato sąlygų.

Svarbiausios erkių virusinės ligos

Erkėse gali būti nustatomi virusai iš 6 virusų šeimų, kurioms priklauso 8 virusų gentys ir 35 virusų rūšys, jų tarpe vieni iš svarbesnių yra Flavivirus, Nairovirus  ir Orbivirus genčių virusai, priklausantys Flavi-, Bunya- ir Reoviridae virusų šeimoms.

Svarbiausios virusinės ligos, kurias platina erkės, yra erkinis encefalitas, Omsko hemoraginė karštligė, Louping-ill liga ir Krymo-Kongo hemoraginė karštligė. Be šių ligų reikėtų paminėti ir erkių pernešamas parazitines bei bakterines ligas, kurios yra nustatomos Europoje – Laimo liga (boreliozė), tuliaremija, anaplazmozė, erlichiozė ir riketsijozė, įskaitant Q karštinę ir babeziozę.

Erkinis encefalitas (EE)

Erkinis encefalitas (EE) Europoje yra klasikinė gamtinė židininė virusinė zoonozė, sukeliama erkinio encefalito viruso (EEV) ir viena iš svarbiausių ir pavojingiausių erkių platinamų virusinių ligų.

NMVRVI specialistas pažymi, lad ši erkių platinama virusinė liga yra viena iš dažniausiai Europoje paplitusių erkių pernešamų ligų ir šios ligos svarba Europoje nuolat didėja.

Didėjantis ligos paplitimas priklauso nuo įvairių veiksnių, be kita ko, klimato kaita yra nurodyta kaip viena iš galimų priežasčių.

Pagrindiniai erkinio encefalito viruso pernešėjai yra penkios Ixodidae erkių rūšys: Ixodes persulcatus, Ixodes ricinus, Dermacentor silvarum, Haemophysalis concinna ir Haemophysalis japonica.

I.ricinus, turinti ypač efektyvius jutimo organus, maitinasi apie 300 skirtingų gyvūnų krauju: 148 – stuburinių, 149 – paukščių ir 20 reptilijų, I.persulcatus minta 240 skirtingų rūšių gyvūnų krauju. Pirmos dvi rūšys yra plačiau paplitusios Lietuvoje ir turi didelę reikšmę erkinio encefalito epidemiologijoje.

Lietuvoje paplitusi Europinė miško erkė – Ixodes ricinus.

Dr  E. Jacevičius pastebi, kad šios rūšies erkės, tai yra Europinės miško erkės, randamos visuose Lietuvos rajonuose, todėl yra didelė rizika užsikrėsti šia per erkių įkandimus plintančia virusine liga. EE būdingi gamtiniai židiniai, kuriuose virusas cirkuliuoja ir kurie kaip taisyklė yra griežtai geografiškai apibrėžti.

Erkinio encefalito viruso pagrindinis gamtinis šaltinis yra smulkieji graužikai, tačiau pernešti virusą gali ir kitos rūšis – elniai, stirnos, avys, ožkos ir paukščiai.

Daugumai šeimininkų EEV nesukelia jokių klinikinių ligos simptomų. Erkinio encefalito sukėlėjai nuolat cirkuliuoja gamtoje – virusai persistuoja stuburinių (daugiausia graužikų) ir erkių organizmuose.

Erkių organizme virusas randamas seilių liaukose bei seilėse. Žmogus EE virusu užsikrečia įkandus EEV infekuotai erkei.

Šunų EE klinikiniai atvejai

Veterinarinėje medicinoje šunų EE klinikiniai atvejai, pasireiškiantys neurologiniais reiškiniais buvo žinomi prieš daugiau kaip 30 metų.

EE šunų tarpe stebimas daugumoje Europos regionų, kur EE pasireiškia kaip endeminis susirgimas. Taip pat yra aprašyti reti arklių EE atvejai. Naminiai šunys, vilkai, lapės ir arkliai gali sirgti ir būti užsikrėtę EEV, tačiau yra laikomi galutiniais EEV šeimininkais.

EE ožlų populiacijoje

Erkinio encefalito klinikiniai požymiai ožkų populiacijoje dažniausiai lieka nepastebėti, todėl pagrindinis būdas šioms infekcijoms nustatyti yra laboratoriniai tyrimai. Įprastiniai šių infekcijų diagnostikos metodai dažniausiai pagrįsti tiesioginiu sukėlėjų nustatymu klinikiniuose mėginiuose arba netiesioginiais specifinių antikūnų nustatymo būdais.

Nustatyta, kad gyvuliai, laikomi tvartuose šiltuoju metų periodu, turi žymiai mažesnę tikimybę užsikrėsti EE virusais. Mokslinių serologinių tyrimų rezultatai parodė, kad ožkų užsikrėtimo laipsnis EE virusais yra nevienodas ir su gyvulių amžiumi turi tendenciją didėti. Daugiausia užsikrėtusių mažųjų atrajotojų rasta tose vietovėse, kuriose yra didžiausias erkėtumas.

EEV perdavimo kelias žmonėms

EEV perdavimo kelias žmonėms nuo gyvūnų gali būti ir alimentinis – kai erkės nėra tiesioginės šios ligos kaltininkės. Šiuo atveju jos užkrečia ožkas, karves, o žmogus užsikrečia vartodamas tokių gyvulių nevirintą pieną arba jo produktus.

Žmonių užsikrėtimui EEV labai svarbūs atrajotojai – avys, ožkos, mažiau – galvijai, kurie yra erkių šeimininkai ir potencialus EEV infekcijos šaltinis žmonėms. Ožkų organizme EEV cirkuliuoti pradeda 4 dieną po užsikrėtimo. Neutralizuojančius antikūnus kraujo serume galima aptikti 10 – 13 dieną, jie gali išsilaikyti daugiau nei metus.

Viremijos metu, antrą arba trečią dieną po užsikrėtimo, EEV nedidelėmis koncentracijomis 3 – 7 dienas išskiria su pienu. Remiantis mokslininkų pateiktais duomenimis, yra žinoma, kad virusas gana ilgai išsilaiko piene ir pieno produktuose.

Aktyvi imunoprofilaktika

Pagrindinė priemonė žmonėms apsisaugoti nuo susirgimo erkiniu encefalitu yra aktyvi imunoprofilaktika (skiepai). Tai efektyviausia priemonė ligai išvengti, ypač asmenims, gyvenantiems didelės rizikos vietovėse.

Rekomenduojama nenaudoti termiškai neapdoroto ožkos pieno ar jo produktų maistui, ypač jeigu žmonės nėra pasiskiepiję prieš EEV. Virinant pieną erkinio encefalito virusas žūsta per 2 minutes, veikiant +70ºC temperatūrai – per 5 minutes.

Rekomenduotina

Gyvūnų apsaugai nuo erkių gamtoje rekomenduotina naudoti erkes atbaidančias priemones (repelentus). Apsaugos efektyvumas priklauso nuo repelento sudėties bei nariuotakojo jautrumo repelento sudedamosioms dalims.

Siekiant išvengti ožkų užsikrėtimo erkiniu encefalitu rekomenduojama neganyti gyvulių pamiškėse, aukštoje žolėje, brūzgynuose, miškuose bei drėgnose vietose. Rekomenduojama ožkų laikymo patalpose atlikti sistemingą graužikų populiacijos reguliavimą.

Dažniausiai, kaip pastebi dr. E. Jacevičius, erkinio encefalito klinikiniai požymiai ožkų populiacijoje lieka nepastebėti, todėl pagrindinis būdas šiai infekcijai nustatyti yra laboratoriniai tyrimai.