Choro „Heide“ narių širdys

Ar pastebite, kaip mūsų krašto žmonių tarpusavio santykiai virsta tokia rūdimis apėjusia katarinka? Žinoma, facebook‘o erdvėje tai atsiskleidžia „rožių žiedais“, ten pilna apimtimi, taip sakant, galima apspjaudyti, išjuokti, toji erdvė netgi gali nutempti tave už ausų teisman. Garbė ir orumas mums labai svarbūs. Nes mes orūs ir garbingi!

Tiesa, kai valdininkai tąso mus už skvernų, mulkina, kai tranko per skruostelius – mes galime ir tyliai, neprieštaraudami pakentėti. Dėl šventos ramybės netgi sutinkame, kad būtų pardavinėjamos žemės su palaidotaisiais (ak, ir vėl ji apie tai!), svarbu, kad tie palaidotieji  nebūtų manieji. Tiesa?

Žinote, netgi po straipsniu apie Hildegard mačiau solidžių matronų svarstymus, ar tik ji praeityje neturėjo ydingų įpročių, kažkoks veidas jos ne toks. Mintyse pagalvojau: mieloji ponička, norėčiau pamatyti pačios veidą po bent dešimties metų tokio gyvenimo, pažvelgti į tavo ašarotas akeles, kai teks ir apsemtai būti, ir vandenį bambaliais velkančią ant dviračio išvysti, nes šuliny jis nevartotinas, ir su žibaline lempa kliuvinėjančią patamsy regėti.

Mes tapome žiaurūs, be atjautos, mes nuolat ieškome pateisinimo savo abejingumui ir aklumui. Mes akli netoliese gyvenančiam, o juk buvo kitaip... Žmonės rūpinosi kaimynais ne dėl to, kad juos kažkas įpareigojo, jie aplankydavo juos vien todėl, kad tie irgi šeima, kažkuria prasme šeima, nes yra tos pačios bendruomenės...

Tokia bendruomenė yra vokiečių bendrijos choras „Heide“. Drįstu taip teigti, nes teko ir keliauti, ir švęsti, ir savaime suprantama - stebėti. Mėgstu stebėti žmones, nes kūno kalba iškalbingiausia, ji nemeluoja.

Jiems svarbu būti drauge. Tas mažas mikropasaulėlis yra jų antrieji namai. Kaip vienas choristas pasakojo, jis laimingas, kad atsidūrė ten, nes kai kuriuose kolektyvuose žmonės sujungiami nematomais saitais, jie rūpi. Jie tampa ne paskiromis gyvenimo detalėmis, o mechanizmu. „Heide“ mechanizmas suderintas ir nuo jo sklinda nuostabūs garsai - palaikymas, šiluma ir meilė.

Taip, meilė. Ji egzistuoja ne vien porų, moterų ir vyrų, santykiuose, o ir tarp svetimų žmonių. Prisiminkite Sent Egziupery „Mažąjį princą“: mes galime prisijaukinti, rūpintis ir pamilti greta esančius, ir jie taps mums svarbūs. Jie taps mūsų rožėmis.

Apie „Heide“ narius girdėjau nemažai pasakojimų, ir tapo dar aiškiau, kokie jie susitelkę, nepaisant nieko, nes mus vienija ne vien džiaugsmingos šventės, bet ir liūdesys, nelaimės...

Toji ilga įžanga tebus kreipimasis apmąstyti, kas mes esame vieni kitiems.

Penktadienį choristai sveikino jubiliatę Staselę Jurgschat, apvali sukaktis buvo jų visų proga pabūti drauge, apsikabinti, pasidžiaugti, padainuoti ir priminti bendrystę. Jų visų artumą. 

Trijų Karalių išvakarėse, kai simboliškai visi švenčiame kūdikėlio Jėzaus aplankymą ir dovanų jam teikimą, choro „Heide“ dalyviai netiesiogiai taip pat pabuvojo karaliais mielai Staselei. Ilgiausių metų linkėdami ir patvirtindami, kad ji jiems svarbi.

Kita vertus, dažnai sakoma – koks vadovas, toks ir kolektyvas. Šilutės rajono vokiečių kilmės gyventojų bendrijos „Heide“, kurios dalis yra choras „Heide“, pirmininkė Gerlinda Stungurienė, ko gero, yra toji stiprioji grandis, vienijanti ir telkianti visus. Ačiū jai ir jos nuostabiam kūriniui, kur visi jaučiasi reikalingi.

Su jubiliejumi, miela Stasele! Ilgiausių metų, skambių dainų ir šviesos širdyje!