Dalia Žibaitienė: Realybė

Atrodė, bus taip visados;

raus putinai, alyvos skleisis,

po vasaros ruduo ateisiąs,

ir vėjas šakose dainuos...

Ta pastovioji realybė

staiga taip ėmė ir nuvylė.

Jau vėjas stūgauja kitaip,

 o akys žvalgosi į tolį –

viena ant greitkelio likai

ir dienos stabdomos nestoja.

Aplinkui nieko nematyt,

 gal kelias baigsis ryt, poryt...

                          Raudonas dangus

Man rodos, šitaip neseniai

mus taip žavėjo

rausvi saulėlydžio gaisai.

Dabar raudonas vasaros dangus

jau kalba apie degančius namus.

Bus ar nebus

ir mūsų žemėje baisus

griovimo maras?

O mūsų žalios girios baras:

  – Nurimkit!

Javai banguoja per laukus,

bręstančios varpos šnara:

 – Nurimkit!   Nugalės žmogus

 tą blogio siautulį ir karą...

                  Sustoti

Svajojome,

tik bėgt į priekį ir liepsnoti, –

dabar supratome,

kad reikia pagaliau sustoti:

skrendantį paukštį pamatyti,

kaip nuostabiai žilvitis švyti,

ar pienė keliasi į saulę,

sumąsčius savąją apgaulę,

kaip žalią veją nugalėti,

pūkus užskleidusi lyg skėtį;

įsiklausyt,  kaip skamba miškas,

saulėtekio žaroms ištiškus,

kiekvienas padaras prabyla,

nakties suplėšydamas tylą.

Pasaulis keliasi, gyvena,

taip buvo žemėje nuo seno,

mums tie rytai padovanoti,

tik reikia pagaliau sustoti.

                       Nežinai

Nėra vienatvės,

kai tu atsiminimuose šypsaisi

ir buvę dienos žydi,

bet ir vilties nėra,

kai vakaro žaras palydi

artėjančios nakties sparnai...

Ir nežinai,

kokiam kely,

ar dar toli

 tau eiti?

Tik švintant pro rūkus matai,

 Kad jau turbūt atkeliavai.

                     Turėtume

Kiekvienas savo dalį

turėtume nuveikti.
Gamta močiutė barė,

sukraudama mums kraitį,

kad esam nelaimingi,

kad raukomės ir pykstam,

prisimename skriaudą

ar barnį vakarykštį,

kai taip žaliuoja žemė,

kai saulei įdienojus,

tarsi rieškučiom semiam

spalvas, garsus ir gojus...

Aš privalau dainuoti –

tokia dalia man tiko,

Tėvynei atiduoti,

kas dar krūtinėj liko.

                            Akimirka

Pražydo žiedas nuostabios gėlės,

O ji nežino, kiek ilgai žydės.

Akimirkos vertybė – paslaptis,–

kada, ją pasigavus, nešis nebūtis...

Dabar ji saulėje graži,

sustoja, gėrisi visi,

bet artinasi laimės pabaiga, –

taip buvo vakar,

bus ir visada.

               Deganti žemė

Į žemę degančią žiūri –

liepsnoja nerimas širdy:

kur pasislėpt ir kur pabėgt,

gal Dievui melstis ir tylėt

ar klykti išgąsčio balsu,

kaip man baisu,

kaip neramu?

Triukšmingam žemės ūžesy

net savo balso negirdi,

tik sužinai – visai arti

sprogimai, šūviai pakely

į tavo artinas namus...

Ir vienas klausimas – kas bus?