Gardame palaidotas 1919 metų Nepriklausomybės kovų dalyvis...

Šis paminklas Laisvei ir jos gynėjams pergyveno keletą etapų: su pagarba buvo pastatytas, su neapykanta nugriautas ir su viltimi - atstatytas. O dabar – pasidžiaukime: paaiškėjo vieno iš čia paminėto savanorio – Stankaus Liudviko – galima Amžino poilsio vieta, tapo žinomas jo atvaizdas. Ir nors jo žūties aplinkybės nėra iki galo aiškios, bet tam tikrų prielaidų daryti galima. Visa tai išsiaiškino su Žemaičių Naumiesčio muziejumi aktyviai bendraujantis Šiauliuose dabar gyvenantis Liudvikas Stankus, šį vardą gavęs už laisvę kovojusio savo dėdės garbei.   

Atsiminimai

Pasakojimas apie Lietuvos savanorį, laisvės gynėją Liudviką Stankų nėra iki galo pagrįstas istoriniais šaltiniais. Jis surašytas iš šiauliečio sūnėno Liudviko Stankaus surinktų giminės atsiminimų, savarankiškos paieškos viešai pasiekiamuose šaltiniuose, bendravimo su galinčiais ką nors atskleisti asmenimis. Todėl savanorio žūties aplinkybės, jo Amžino poilsio vieta, kaip minėta, nors ir neturi tvirto istorinio pagrindimo, tačiau yra labai logiška ir aiški.

Savanorio kilmė

Liudvikas Stankus buvo trečiasis iš keturių Marijonos Rupkalvytės (Mockutės) ir Mykolo Stankaus vaikas, gimęs 1900 m. rugpjūčio 10 dieną. Jis turėjo vyresnius seserį Uršulę ir brolį Andriejų bei jaunesnį Felicijoną. Jis ir yra šių ieškojimų autoriaus tėvas.

Įdomu buvo sužinoti, kaip savanorio Liudviko mama Marijona galėjo turėti tris pavardes: dvi mergautines ir vieną santuokinę. Šiaulietis L. Stankus paaiškino: jo močiutė yra gimusi Rupkalvike. Būdama nepilnų dviejų metų Marikė tapo našlaitė. Ją priglaudė giminaičiai Toliušiai. Globoti ėmėsi jų duktė Urtė Toliušikė. Anais laikais nebuvo priimta, kaip kad dabar, įvaikinti. Tai buvo galima atlikti tik bažnyčioje vaiką pakrikštijus. Nuo to laiko jis ir tapdavo tikruoju tos šeimos nariu. Įdomu, kad vaiko „gimimo data“ tapdavo jo krikšto diena. Marikė taip buvo įvaikinta – „pakrikštyta“: jau būdama septynerių metų ir ji tapo Marijona Mockute, nes globėja Urtė jau buvo ištekėjusi už Mockaus Felicijono.   

Bet čia ne apie tai... Šiaulietis L. Stankus yra surinkęs nemažai žinių apie savo giminę, tad kada nors bus galima grįžti prie įdomios šios giminės istorijos. Dabar grįžkime prie būsimo savanorio likimo ir, praleidę nemažą laiko, tęskime nuo tos vietos, kad po įvairių gyvenimiškų nutikimų Marijona buvo priversta kreiptis į savo brolį Johaną ir dėdes, gyvenusius tuo metu Grabupiuose ir Žibuose. Marijonos Stankienės gyvenimas buvo labai sudėtingas, todėl vaikai Uršulė, Andriejus ir Liudvikas buvo nusiųsti gyventi pas gimines. Uršulė, savo draugės tėvų dėka, prieš Pirmąjį pasaulinį karą išvažiavo į Ameriką. Būsimąjį savanorį Liudviką likimas nuvedė į prie Šilokarčemos esančius Žibus. Tik vienas sūnus Felicijonas, šiauliečio L. Stankaus tėvas, liko su mama Pypliškėje, kur netoli Gardamo yra.

Jų seneliai Rupkalviai, greičiausiai, buvo kilimo iš Rytų Prūsijos. O pagyvenęs pas savo dėdę Rupkalvį Žibuose Liudvikas save galėjo identifikuoti kaip prūsą, todėl 1919 metais, pasklidus žinioms apie formuojamą Prūsų savanorių korpusą, ir nusprendė prie jo prisijungti.      

Kaip išsiaiškino L. Stankus, 1919 metų pradžioje aštuoniolikmetis jo dėdė, Gardame nusipirkęs medžioklinį šautuvą, išėjo į savanorių surinkimo punktą Žemaičių Naumiestyje. Iš šio miestelio juos išvežė į kuriamą batalioną Tauragėje. 

Tauragėje 

Prūsijos lietuvininkai manė, kad savanorių batalioną reikėtų kurti Tilžėje. Tai suerzino vokiečių karinę vadovybę, tad vengiant aštrumų jį buvo nutarta įkurti Lietuvos ir Rytų Prūsijos pasienyje – Tauragėje. Jį suformuoti buvo pavesta buvusiam vokiečių kariuomenės puskarininkiui Jurgiui Aukštuolaičiui.

Savanoriams teko burtis nepalankioje aplinkoje. Įnirtingai veikė bolševikai, Lenkijos šalininkai bei vokiečių kariškiai. Ši situacija turėjo nemažos įtakos 1919 metų vasario 4 dieną įkurtam Prūsų, vėliau pavadintam Žemaičių batalionu. Jo vadas ne visada skaitėsi su savanoriais, jautė simpatijų Lenkijai. O štai žemaičių ir prūsų lietuvininkų savanoriai energingai siekė Lietuvos nepriklausomybės.

Kuriant savanorių batalioną buvo siekiama pritraukti daugiau Prūsijos lietuvininkų. Jie buvo labiau išsilavinę, turtingesni, tik į žemaičius žiūrėjo iš aukšto. Iš Rytų Prūsijos kilusiems savanoriams buvo skirta net atskira virtuvė. Jiems gamino geresnį maistą. Be to, jie gaudavo ir daugiau markių. Ši nelygybė negalėjo neerzinti žemaičių savanorių, kurių buvo dauguma. Vokiečiai į šį batalioną žiūrėjo pašaipiai.

Pirmas šių savanorių kovinis krikštas įvyko 1919 metų kovo 2 dieną: prie Navarėnų miestelio, netoli Telšių, pergalingame mūšyje bolševikai buvo sustabdyti. Jo metu sužeisti ir vėliau mirė du šio bataliono kariai: Jonas Pipiras ir Pralgemskas. 

Tačiau 1919 m. kovo 25 d. šis karinis vienetas buvo likviduotas. Šiaulietis L. Stankus surado, kad jo likvidavimo priežastimi galėjęs būti kilęs karių maištas: ypatingas vado pyktis su karininkais, „negramatnas“ vadovavimas, nepatrauklios asmeninės jo savybės bei būdo bruožai iššaukė karininkų atsakomąją reakciją. Jie pareikalavo vadą pakeisti. Vidinę savanorių būseną tai irgi veikė. Tad batalione įvykęs maištas. Likvidavus šį karinį darinį, iš jame tarnavusių 389 kareivių dalis buvo palikti prie Tauragės komendantūros, kiti išsiųsti Kauno miesto komendanto žinion bei priskirti prie Šiaulių. O kai kas grįžo namo.

Šiaulietis L. Stankus sakė, kad perskaitė daug aprašymų apie savanorių žygius. Surado ir peržiūrėjo nemažai įvairių to meto žuvusių ir dingusių be žinios sąrašų. Deja, ten savo dėdės nerado. Pradėjus ieškoti išformuoto bataliono savanorių sąrašų teko nusivilti – tokių dokumentų iki šiol nepavyko rasti.

Kur žuvo ir palaidotas savanoris Liudvikas Stankus?

Nuo Gardamo apylinkių kilęs savanoris Liudvikas Stankus žuvo. Bet kur? Ir kur Amžinoji jo poilsio vieta? Šia mintimis, šiuo klausimu šiaulietis L. Stankus pasidalino su giminėmis. Ir ne taip seniai jo sesuo Darata, jai pačiai netikėtai, prisiminė, kad prieš grįžtant rusams su mamyte aplankė senelio Mykolo Stankaus, mirusio 1921 metais, kapą. Tada mama ir papasakojusi, kad čia palaidotas ir tėvelio brolis Liudvikas. Tai liudija ir apie 1930 metus pastatytas kryžius su dviem angelais. Vienas iš jų saugo dėdės sielą ir antrasis - rūpinasi jų seneliu. Be to, ant kryžiaus pritvirtinta lentelė su užrašais apie jų mirčių datas: „ATA Mikolas + 1921 m. Liudas + 1920 m. Stankai. FUNDA Felicijonas“

Savanorio mirties data nurodyta 1920 m. Lyg ir nesutampa su to meto įvykiais. Tai paskatino L. Stankų kreiptis į Lietuvos valstybės istorijos archyvą. Atsakymas nepradžiugino: nei 1919 metais, nei 1920 metais Liudvikas Stankus Gardamo kapinėse nebuvo palaidotas. Tačiau parapijos kunigas paaiškino taip: jeigu ant kryžiaus yra nurodytos mirimo datos, reiškia tai yra tiesa. Kitaip kryžius nebūtų buvęs pašventintas.

Šiauliečio L. Stankaus senelis Mykolas Stankus buvo palaidotas į tą patį kapą prie sūnaus. Tačiau kaip po ilgesnio laiko statant tėčiui ir broliui kryžių buvo surašytos netikslios mirties datos? L. Stankus mano, kad skirtingi tuo metu buvę kalendoriai galėjo tai ir padiktuoti, gal nevalingai užrašė 1920 metus. Be jų šiame kape yra palaidota ir močiutė Marijona Stankienė bei praėjusiais metais - brolio sūnus Kęstutis. Šiuo metu čia palaidotų žmonių giminės rengiasi pertvarkyti šį kapą.

Be tikslaus atsakymo lieka dar vienas klausimas: kada ir kokiose aplinkybėse žuvo savanoris Liudvikas Stankus. Gali būti keliamos įvairios versijos. Šiauliečio L. Stankaus pusbrolis Tomas Liukaitis linkęs teigti, kad žuvusio savanorio Liudviko Stankaus kūnu pasirūpino jo bendrataučiai, išformuoto junginio bendražygiai lietuvininkai: po maišto batalione grįždami į namus skubiai atvežė jo kūną į Gardamo kapines. Tuo metu būta gana griežtos tvarkos, kad „nepateptasis“ prieš mirtį turi būti laidojamas atokiausioje bei žemiausioje vietoje ir būtinai šalia tvoros. Tokioje vietoje šiandien ir yra šis kapas. Adolfo Stankaus, šiauliečio L. Stankaus brolio, kažkada ištarti žodžiai, jog dėdė žuvo bataliono maišto metu „per peštynes“ galėtų būti lyg ir mirties patvirtinimas.

Išsamų pasakojimą apie „Dėl Lietuvos laisvės žuvusiems“ paminklą Žemaičių Naumiestyje skaitykite interneto svetainėje ŠILAINĖS KRAŠTAS“ www.silaineskrastas.lt