Siaubo pasakaitė ramiam miegui

Tik pas mus biurokratai suįžūlėjo taip, kad gali valstybinėje įstaigoje nepaisyti visuomenės balso ir jį nutildyti, išjungiant mikrofoną salėje. Toji praktika taikoma ir Tarybos nariams, beje, jei nusišneka, t. y. pradeda byloti posėdžio metu ne tai, ko tikimasi.

Regis, visi čia kadaise atvykusieji bent kiek padoresni, palengva pavirsta konformistais, nes jų artimieji įsitaiso šiltose vietelėse ir jie aniems jaučiasi skolingi. Darbo vieta už tylėjimą ir pritarimą ar viešą pagarbinimą, blogesniais atvejais - cerberišką atsidavimą ir kritikuojančiųjų puldinėjimą viešai ar klastingai už nugaros, siuntinėjant kliauzas ir skundžiant bei piktinantis tais, kurie nėra „masonų ložės“ nariai. Juokinga, kai darbo birža įvardijama geriausia Lietuvoje, išties beveik jau nesant darbo, o geidžiamiausia darbo vieta yra kapitolijuje bei jo satelituose… Imituojama, apsimetama ir sukami reikaliukai taip, kad net švilpia, pridengiant visa tai šilko skaromis nuo pašalinių akių. Visuotinis kognityvinis disonansas. Beje, vagiama šiame krašte buvo šimtais tūkstančių nuo pat 1948 metų, kuomet atvyko čia viešpatauti sovietiniai prokuratoriai ir centurionai. Tad tradicijos gilios ir turtingos. Iš ten visa tai, dabar jau suprantu.

Įžanga toji ne todėl, kad man patinka laidyti „špilkas“ ar purkštelti nuodų kožnam į akis, šis išvinguriavimas skirtas priminti, kad Jūs visi turite teises, o klerkai turi pareigas, nes yra valstybės tarnautojai. Tarnautojas - nuo žodžio „tarnauti“, jie tarnauja tautai ir jai atstovauja, o ne atvirkščiai. Jie privalo būti mandagūs, paslaugūs, rūpintis Jūsų reikalais, nes tai Jūsų dėka gauna atlyginimus iš iždui Jūsų mokamų mokesčių.

Tik dažniausiai tie tautos tarnai kažkodėl atrodo, tarsi patiltės plėšikai su kuokomis.

Ir dar viena svarbi ypatybė, pastebėta mano pačios - tai pasąmonės lygmeny tarpstanti ar gal tiksliau būtų pasakyti, jau iškerojusi išankstinė nuomonė apie vokiečių kilmės vietinius (o ir ne vien juos, svarbu tik, kad būtų gyvenęs tarpukary ir anksčiau bei buvęs dvikalbis autochtonas; tikri vietiniai v i s i buvo dvikalbiai, pabrėžiu).

Regis, raudonosios armijos ir Iljos Erenburgo obalsis „užmušk prakeiktuosius jų pačių urve“ įsišaknijo bei iškerojo kupliais žiedais. Šiandien matome naikinimą visko, kas dar išlikę po siaubingo karo, tai daroma su didžiu entuziazmu bei nuožmumu. Neįtikėtina, kad siaubingu viesulu tai vyksta ir šluojama jau po 90-ųjų.

Naratyvas „siaubūno kolonisto vokiečio“, engiančio ir gvaltavojančio lietuvaites, man priminė kitą, sovietmetyje gajų ir propagandos eksploatuojamą istoriją apie pabaisą dvarininką Hermaną von Ropą, kuris vargšus lietuvius kankino ir dyrė jiems odą. Vėliau Ropų metraštininkas iš Berlyno paaiškino, kad minėtasis Hermanas buvo gerbiamas valstybėje žmogus ir dvare atliko teisėjo funkcijas bei maldavo atskleisti tiesą lietuvaičiams. Bet Pakruojo dvare šiandienos mužikėliai įkūrė siaubo bei kankinimų kambarį ir, kad mažai nepasirodytų, atvykusią  gimtinėn gausią Ropų familiją ten gi pirmiausiai ir nuvedė.

Ta tema buvo netgi sukurta poema, kurios atgarsį išvydau neseniai. Čia. Kitokia menine forma, grakščiai ir žavingai scenoje buvo rodomas kilniųjų lietuvių triumfas ir niekingojo Hanso paniekinimas. Nes jis Hansas, vokietis d v a r i n i n k a s, taip jam ir reikia.

Kodėl tai stebėti buvo nejauku?

Nes sovietinis mąstymas ir ruskių okupantų neapykanta šiam kraštui atsiskleidė netiesiogiai, jau per kitas kartas… Erenburgo neapykanta ataidėjo iš praeities ir nusėdo nuosėdomis šiandienoje. Jaunuomenė tai girdi, jaučia, jie auklėjami tapačiai: mes, atsikėlę čia lietuviai, esame pranašesni ir labiau verti būti šio krašto šeimininkais, atėjome čia visiems laikams ir parodysime kai kam jų vietą…

Atsisėskite patogiai, paseksiu Jums siaubo pasakaitę.

Willkommen in Litauen!

Yra Šilutės rajone tokie Katyčiai, visi mes juos žinome dėl to smagaus pavadinimo, mikroskopinio dabar jau dydžio bei gražios gamtos… Gamta čia visur stebuklinga, bet tebūnie tai lyrinė uvertiūra, pastoralinis vaizdelis siaubo istorijai pagražinti.

Visi žinome, jog kadaise čia gyveno ir vokiečiai, narsūs lietuviai atėjūnai juos vadino kaip panorėję: fricais, naciais, vokietpalaikiais ir kitais tauriais epitetais. Nes nusipelnė. Nesvarbu, kad anie buvo ūkininkai ir miestelėnai, nesvarbu, kad atėjūnai galimai buvo stribai ir komsomolcai, jie buvo darbo liaudis, išvadavusi vokiečius nuo buržuazinių prietarų ir turto. Kam jiems tas turtas? Naikinti juos reikia, kad galvos nepakeltų!

Ir išvyko vokiečiai, kai tik galėjo ir buvo leista, ir paliko žemes, namus bei porcelianus su krakmolintomis staltiesėmis, nes kam ta našta? Vokietijoje apsigyveno, pensijas užsidirbo.

Jei pamenate, po 1990-ųjų atgauti savo buvusį turtą nesant LT piliečiu, nebuvo galima. Dar to betrūko, turto, mat, užsigeidė!

O Katyčiuose, Šlaunių kaimo sodyboje, apsigyveno gimusiojo Vokietijoje Helmuto Krumat tėvas Erikas Krumat, kuris atvyko ieškoti savo gimtinės. Jo gimtąją sodybą sudegino, todėl šis nusipirko gretimą sodybą su žeme. Greta išdidžiai plėtėsi pokario konkistadorai, neramūs tokie ir nepakantūs. Jų dirvonų apsupty, beje, pūpsojo senųjų liuteronų kapinių kalniukas, kuriose gulėjo Helmuto giminės. Bet energingieji konkistadorai buvo tokios pat ugningos dvasios, kaip ir Laučių kapinių gražuolė, jie neleido vaikščioti Šlaunių kapinėsna ir neleido supilti keliuko link jų. Liepė skristi lėktuvu, norintiems ten patekti. Labai modernūs konkistadorai, sakyčiau… Lygiai taip pat energingai anie apsodino skypo ribas eglutėmis, kurias vėliau turėjo nusikirsti, nes p. Helmutas pasiskundė seniūnei dėl savivaliavimo, o ji pagrūmojo piršteliu niekadėjams (šiuo metu seniūnė jau kita).

Bet tuo p. Helmuto vargai nesibaigė.

Prieš pat šv. Kalėdas, susimokėjęs draudimo mokestį 300 € ir nuėjęs nusipirkti šventinių keksiukų, kasoje buvo ištiktas netikėtumo: kasininkė pareiškė, kad sąskaitoje nepakanka pinigų.

Detalizuoju: ponas Helmutas gauna Vokietijos pensiją, moka draudimą Vokietijai, nes yra jos pilietis. Iki 2016 m. jis turėjo laikiną leidimą atvykti, nes čia gyveno jo tėvas, jis jį lankydavo, ir taip vyko migracija pirmyn-atgal nuolatos iš Vokietijos ir atgal.

2007 metais tėvas mirė, palikdamas sūnui sodybą, tad p. Helmutas rūpinosi gauti nuolatinį leidimą čia gyventi, ir 2016 metais pagaliau jį gavo.

Taigi, jo sąskaitoje prie kasos nepakako pinigų todėl… kad Lietuva nusprendė imti PSD mokestį ir čia. Nuskalpuoti pilna apimtimi, jeigu jau nuolatinai gyvena!

Lietuvos pensininku būti nereikia, nes pensijos mokėti vis tiek neplanuojama (nes o kam, vokiečiai juk moka!), bet PSD priskaičiuoti nuo 2016 metų atgaline data fantazijos netrūksta.

- Kaip taip? Net neperspėję, neišsiaiškinę užblokavo sąskaitą, neva privalau sumokėti 3 800 €, skaičiuojant  nuo 2016 metų, kuomet gavau teisę čia nuolat gyventi, - apstulbęs guodžiasi p. Helmutas.

Nežino biednas vokietis, kad Lietuva yra absoliučios demokratijos šalis. Mes už vokiečius demokratiškesni, ekonomiškai stipresni, mes savo lazeriais ir veltiniais užmėtysime visą Europą, Taivaną ir Ameriką!

Vokiečiai, drebėkit!

Ir sužaibavo akimis sodroUndinės bei registroCentrytės, tėškė p. Helmutui formą Nr. 51, kad nuvežtų ją pildyti vokiečiams draudėjams - pensijos mokėtojams, lai patvirtina niekingieji, kad tikrai anas moka draudimą ligonių kasai Vokietijoje ir pensiją gauna!

Kas per netvarka, neinformuoja sodroUndinių, o jos pačios neturi kada, užimtos! (kaip ir Hildegard socialinės globotojos, įtariu - užimtumas nesvietiškas, nors persiplėšk…)

Ne sodroUndinių reikalas tikrinti ir aiškintis, jų pareiga kuo skubiau užfiksuoti atsiradusias naujas dūšeles, užblokuoti ir atimti atliekamus cekinus, aišku? Ir taip tas vokietis per daug jų turi!

Vokietis lietuviškai nekalba, jam vertėjauja jo ištikimoji pagalbininkė, visą šią siaubo istoriją ji ir papasakojo man susijaudinusi.

Tikėtina, kad vasarį pinigai bus sugrąžinti, o sąskaita atblokuota. Tikriausiai. O gali atsitikti taip, kaip su Ignitisiuku: permokėti galite, bet klaidą aptikus, sugrąžins po kelių metų, trupiniukais.

Nes kaip sakė Ostapas Benderis iš „Dvylikos kėdžių“:

- Kisa, kam jums pinigai? Jūs gi neturite fantazijos!

Moralas būtų toks: netikėtai su mūsiškėmis institucijomis susidūrusiems vokiečiams toji valstybės tvarkelė kelia pasibaisėjimą, nesupratimą ir konfūzą.

Bet laikui bėgant pripras, niekur nedings nepripratę: užsidėlios apsaugas ant kelių, alkūnių, užsimaukšlins šalmą, ir pripras. Lengviau kritinės, taip sakant.

O kaip čionai jaučiatės Jūs, pilietiškieji balsuotojai-rinkėjai, krašto patriotai mažlietuviai? Ar labai patinka patiltės plėšikai su kuokomis, ar nuleidote galveles dar žemiau, ar virpate iš pagarbos imperatoriams nusmuktkelniams? Gal netgi nusipirkote vienas kitas kapinaites prie laukelio su runkeliukiais? Kad tik neliestų - tylėkite.

Tylėkite ir kentėkite, nes ištrems dar, nuplėš antpečius, atims regalijas ir epoletus, primuš ir apspjaudys juk. Tiesą sakant, joks pažeminimas Jums nebaisus, ar ne? Svarbu tik pensijos sulaukti, nebūti išmestam iš valdiško darbo pirma laiko ir, gink Dieve, nesusipykti su viršininku… 

Tai - į sveikatą, šiliutiškiai, laikykite taip vairą ir toliau! Nesikiškite, nedalyvaukite, neprieštaraukite, ponas žino geriau už Jus.

Ir sapnuokite rožinius sapnus… Kol vieną dieną neatsidursite ir patys ant suoliuko ties šiukšliadėže ar panašioje situacijoje, kaip p. Helmutas.

Post scriptum: kad situacija pasikeistų, reikalinga kritinė masė piliečių, kurie tų pokyčių trokšta, yra šviesūs, susivieniję patriotai, sąmoningi, ryžtingi ir galintys ginti savo teises. Kovoti už tiesą. Esate pajėgūs tai padaryti ar tik stebėsite, kaip kraštas ir jo kultūra, paveldo pastatai, senosios kapinės, didingos buvusios civilizacijos likučiai virsta griuvėsiais kartu su Jumis pačiais? Kol kas stebiu brandaus socializmo suformuotus žmonių tarpusavio santykius, postkomunistų kovingus pacypavimus, liguistą kinkų drebinimą ir kraupstu…

Ar Jus perprogramavo ir pavertė mankurtais, Viešpatie? Sielos griuvėsiai dažnai juk nebeatstatomi, lieka tik pelenai ir išdeginta žemė... Joje niekas neauga ir nėra gyvybės. Deja.

Su meile, Raimonda