Pagėgiuose sunkiausia išlikti pensininkams?

Vargdieniai. Ne Hugo

Paslaugos gyventojams tolsta, tarsi laivas vandenyne, o vietiniai liūdnais veidais jam mojuoja šlapiomis nuo ašarų nosinaitėmis…

Moteris, paskambinusi man, su neviltimi balse pasakojo, kad sunkiausia čia išlikti pensininkams. Gal hiperpolizuotai, bet įvardino šį procesą „senų žmonių genocidu“, mat atvejų, kai reikalinga pagalba, gausu, o dirbančiųjų šį darbą - nelabai.

Pasak pašnekovės, ne visi turi netoliese gyvenančius vaikus, naivu tikėtis, kad jauni žmonės „plūduriuos“ vietoje, kuri negali pasiūlyti darbo arba jo siūlo ribotai. Nemažai šio krašto darbingo amžiaus piliečių cirkuliuoja tarp Lietuvos ir Vokietijos, Anglijos ar Airijos, dirba Klaipėdoje ar sostinėje, tad jų artimiausieji leidžia savo dienas čia savarankiškai.

„Ir viskuo tenka pasirūpinti patiems. Nemokamas socialinis darbuotojas ateina tik pas gavusius šią paslaugą (praėjusius komisiją neįgalumui nustatyti), gi sunkiai vaikščiojantys ir tik karts nuo karto reikalingi ateinančiojo, kuris nupirktų vaistų ir maisto produktų, irgi jo lauktų“, - kalbėjo senjorė.

Galite sakyti - turi kaimynus! O jei neturi? O jei socialiniai ryšiai nusilpę, jei bendraamžiai išmirę, šokti ir dainuoti nebevaikštoma, jei tik pokalbiai telefonu beliko? Tas ateinantis socialinis, nors kartą savaitėje atneša ne vien vaistus ir duonos, jis atneša gūsį pulsuojančio gyvenimo, naujienų, giedros galiausiai…

Visada patariu suirzusiems įsivaizduoti save besiskundžiančiojo vietoje. Tik taip gali jį suprasti. Regėti save jo kailyje ir patirti jo išgyvenimus.

Apie senyvo amžiaus žmonių bėdas, ar jos tikrai tokios Pagėgiuose, kalbinu Caritas atstovę Vidą Šveikauskienę. Bandau tiesiogiai iš jos lūpų sužinoti apie esamą padėtį.

- Sakykite, kokios galimybės senyviems žmonėms sulaukti nemokamų socialinių darbuotojų paslaugų, ar Caritas pajėgia susidoroti su jam tenkančiu patronavimo krūviu?

- Šiandien kaip tik kalbėjau su gerovės konsultante, kuri dirba šeimos centre Pagėgiuose. Mes, Caritas, padedame nusipirkti produktų bei vaistų, bet neturime kompetencijos paaiškinti detaliai galimybių ir žingsnių, kaip reikėtų susitvarkyti dokumentus. Konsultantė pažadėjo informuoti pageidaujančiuosius šios paslaugos, pasirūpinti tais, kuriems reikalinga psichologinė pagalba ir pan.

Kas liečia mus, Caritą, mes visuomet ateiname į pagalbą, bendraujame, nuperkame vaistų ir produktų, esant poreikiui. Bet socialinių galimybių ir sprendimo būdų išaiškinti pilnai negalime, tam ir yra gerovės konsultantai. Socialinė pagalba neteikiama tol, kol nesutvarkyti dokumentai, tai padaryti privalu. Buvo atvejis, kai kaimynas, mūsų centro darbuotojas, pasirūpino senjore, pristatydavo jai vaistų, maisto, pristatydavo pirkimo kvitus, o senjorės dukra jo ėmė klausinėti apie tai, kiek toje kortelėje buvo pinigų. Tuomet jis sunerimo, ir pasakė daugiau to nedarysiąs, nebeisiantis ten. Nes įsivaizduokite, kokia dviprasmiška situacija… Čia ir nebūtais dalykais gali likti apkaltintas… Štai todėl ir kreipiausi į konsultantes, kad imtųsi tvarkyti šį reikalą. Nes kai kam gali kilti mintis rašyti skundus po tokių incidentų, tai labai nemalonu.

- Kokio dydžio mokestis mokamas už šią paslaugą (lankančiojo namuose), jei nesi gavęs nemokamos?

- Kiekvienas gali susimokėti socialiniam centrui asmeniškai, pati už mamos priežiūrą moku apie 140 eurų, nuskaičiuojamas tam tikras procentas, priklausomai nuo pensijos dydžio. Kiek pageidauja, tiek gauna paslaugos, ar kartą, ar dukart savaitėje. Antra vertus, kai kurie gali apsigyventi globos namuose. Žinoma, šiandien tai kainuoja nemažai (apie 1 000 eurų), bet juose ir gydytojai vietoje, ten rengiami arba vežama į koncertus, ten verda pakankamai intensyvus kultūrinis ir socialinis gyvenimas, kai kam tai labai tinka... Vaikai paprastai trūkstamą sumą primoka, jei neužtenka pensijos, viskas priklauso nuo individualaus atvejo.

- Dėkoju už pokalbį!