Augustas ir trys jo mylimosios – lyg serialas apie meilę, viltis, praradimus

Anot Augusto, gyvenimas kaip vanduo. Nesuturėsi. Kai vakarykščių dienelių bei prisiminimų daugiau nei ateities priekyje, tuomet ir padūmoji atsidrėbęs į krėslą pavakarę. Kiek visko peržiūri tarsi sename juodai baltame dokumentiniame filme. Nieko iš to filmo nebeišmesi - kas nutiko, tas nutiko. Ar lemtis įsikišo, ar atsitiktinumas, kas bepasakys?

Gerai, kad vėl sutiktas senas pažįstamas užstalėje sėdi, įdėmiai klausosi, neužmiršta taurelėn karčiosios įpilti - grobams apšilti, širdžiai suspurdėti. Būsena pakili, siela suplazda genama į pamažėle blėstančią praeitį. Ko ne serialas apie meilę, darbą, viltis, pomėgius, apie atradimus ir praradimus. Be pastarųjų juk neapsieinama. Gyvenimo proza. Kas neverkia, tas nieko nejaučia ir neužjaučia. Akmuo. Augustas kitoks: širdingas.

Namai, mokslai, kariuomenė

Žūklė su tinklais Augusto netraukė. Nepanoro trankytis vandenims ir įsivaryti reumatą, ką tėvas pasigriebė vėjų košiamame pamaryje. Nebent su meškere Augustas pasėdėdavo plūdę stebėdamas. Tėvo sodyba atiteko ketveriais metais vyresnei jo seseriai Elzei, kuri dabar gyvena Vokietijoje, Dortmunde. Gyva, apysveikė, susirašo laiškais. Vargu ar bepasimatys akis į akį – Augustas bijo skrydžio lėktuvu ir didmiesčio šurmulio, o Elzė nebe spėri ropštis lėktuvan ir keliauti padebesiais. Nukristi nebijo, bijo būti kam nors našta. Tokia realybė. Žinoma, Elzė padūsauja dėl kryptelėjusios tėvų sodybos, supamos vešlių gluosnių. Trys seklyčios langeliai užverti rudų langinių su jų viduryje išpjautu tulpės žiedu, papuoštu siauru mėlynu apvadėliu – grožybė vietinių akims. Namą paliko dar mitrios našlės Vilmos priežiūrai, nes nespėjo parduoti – pirkėjo staigiai neatsirado. Tokios tokelės – smenga troba dangaus ir purkšnos slegiama.

Augustas, baigęs 7 klases, įstojo į tuometį Smalininkų žemės ūkio mechanizacijos technikumą, įgijo techniko-mechaniko specialybę. Pašaukė į sovietinę būtiną karo tarnybą. Tarnavo Kaliningrade (Karaliaučiuje), raketinės kariuomenės dalinyje. Gyveno išlikusiose, nesubombarduotose vokiečių kareivinėse. Šalia jų – rikiuotės aikštė, „placas“. Lygus kaip stiklas. Marširuok, bėgiok! Senesni karininkai, buvę frontininkai prie karių nekibo, užtat koks bernužėlis, užsitarnavęs seržanto antpečius, net persistengdavo berodydamas uolumą, raportus-skundus berašinėdamas, kad koks karys jam neatidavė pagarbą. Kariuomenė tik parade vieninga, o mokymai atskleisdavo ir negerovių, ir aplaidumo. Drausmingam Augustinui siūlė pasilikti virštarnybiniu, bet jis atsisakė. Ilgėjosi Lietuvos. Be to, mieste susipažino su Oksana. Užsimezgė draugystė.

Žavioji Oksana

Laisvalaikiu su draugu išleistas į miestą kelioms valandoms Augustas su Oksana susipažino parke. Buvo liepa. Ji sėdėjo ant suoliuko ir iš kraitelės valgė sodrias vyšnias. Augusto draugas stabtelėjęs įžūliai tarė: „Gal padėti?“. Mergina, vilkinti gėlių raštais išmargintą suknelę, pakėlė akis, pasižiūrėjo, kas toks ją mergina. Augustas stovėjo kiek įsitempęs, o jo draugužis atsipalaidavęs, atkišęs dantis. Panelė, matyt, ne iš bailiųjų, pragydo rodydama į Augustą: „Tu sėskis, o pliurpalas tegul drožia“. Kareivukai susižvalgė. Pliurpalas stumtelėjo Augustą, o pats nukulniavo šypsodamasis. Augustui rudų akelių brunetė patiko. Prisistatė. Abu jauni, pilni jėgų, abu gražūs.

Augustas pakvietė Oksaną į arbatinę sukirsti koldūnų. Pažintis prasidėjo. Lietuviško ir germaniško kraujo turintis Augustas (pavardė vokiška) rado bendrą kalbą su ukrainiete Oksana, medicinos sesele. Jie pasimatydavo, bet ne dažnai. Nueidavo į kiną, biblioteką, retkarčiais į šokius. Bučinių nebepakako. Sugulė Oksanos ir dviejų jos kolegių bute, pastarosioms iš anksto išėjus. Patiko, nesusipyko. Ji buvo labiau patyrusi, o kavalierius stengėsi būti švelnus, atidus. Karinei tarnybai artėjant į pabaigą Augustas pasipiršo. Jis ketino išsivežti Oksaną į augantį pramoninį Alytų, kur turėjo namų statybos kombinate dirbantį draugą. Oksana nepasišiaušė prieš, bet užsimindavo, kad Odesa didesnė ir gražesnė, uostas prie Juodosios jūros, ten gyvena jos brolis Grigorijus. Augustas į mylimosios balsą neįsiklausė.

Alytuje Augustas ir Oksana tapo sutuoktiniais. Ji gavo darbą poliklinikoje, jis – statybos kombinate, kūrusiam namus kaimui: garsiuosius alytnamius. Kol gavo butą, gyveno bendrabutyje. Oksana pastojo. Gimė sūnus. Ilgai rinko jam vardą. Pakrikštijo Antonu. Vaikas augo sveikutėlis. Oksana mokė jį kalbėti ukrainietiškai, Augustas – lietuviškai. Kai Antonui sukako penkeri, Oksana užsigeidė kelti sparnus į Odesą. Augustas veltui bandė perkalbėti žmoną. Oksana nenusileido. Poros santykiai atšalo. Antonas labiau laikėsi motinos rankos. Oksanos nervingumas dirgino Augustiną. Jis ją tebemylėjo, bet savo jausmus ir žodžius slėpė tarsi po išdidumo užraktu. Klydo.

Vieną gegužės dieną Augustas, grįžęs iš darbo, rado namus be gyvos dvasios. Oksana pasiėmė tik savo ir vaiko daiktus, drabužius. Ant stalo paliko raštelį su vieninteliu žodžiu: „Sudie.“ Vėliau atėjo jos laiškas su nurodytu pašto adresu, į kur Augustas, jei panorėtų, galėtų pervesti pinigus Antonui, kol šiam sueis 16 metų. Augustas prisakymą įvykdė. Antonas, baigęs vidurinę mokyklą, atsiuntė savo nuotrauką tėvui, padėkojo už paramą. Tie keli žodžiai buvo parašyti lietuviškai. Skaitant Augustui nuvarvėjo ašara.

Genovaitė – arbatos burtininkė

1981-aisiais Alytus šventė 400 metų sukaktuves, kai gavo miesto vardą ir herbą (1581 m.). Dzūkai ūžė, šoko, dainavo. Visuotinė euforija! Tik be Augusto. Praradęs šeimą įniko į vyną, buvo bepražūstantis, bet atsitokėjo, liovėsi. Tiesa, nerimas ir slogios mintys tebekankino – vis perkratydavo santykius su Oksana, ūdijo save dėl aklumo: nepastebėjo jos sielos permainų, neįsiklausė į žmonos tariamus žodžius, norus. Naktimis ilgai neužmigdavo, o prisnūdęs panirdavo į košmariškus sapnus – kažkokiame mieste ropščiasi per griuvėsius, slepiasi nuo besivejančių valkatų. Pabunda išpiltas šalto prakaito.

Bendradarbiams neprasprūdo – Augustas akyse nyksta dėl bobos. Ar mieste maža žydinčių mergų?! Pilna. Rinkis, kuri patiks, kokios geidi. Taip ir pakuždėjo Augustui pasidairyti į medvilnės kombinato moteris. Turėtų rasti. Augustas atbulas nebesitraukė nuo patarėjų, nebenumuojo ranka. Tikrai, ko nepasižvalgyti. Verta juk. Vienuoliu nebus.

Žvalgytuvės neužsitęsė. Įsižiūrėjo į medvilnės kombinato darbininkę Genovaitę. Geltonkasė, apvalaina, sunokusi. Tik griebk. Augustas nebesnaudė, susipažino. Genovaitės gimtinė – Lazdijai, o darbdavys – Alytus. Čia ir prigijo buvusi pramoginių šokių šokėja. Ne padūkėlė, bet paūžti prikalbinama. Bernai apsigauna manydami, kad tuoj pajodinės. Nepavyks. Vienam alfonsui yra įspyrusi į gerą vietą. Susirietė. Šokėjos moka spirti. Augustas Genovaitę mergino rimtai. Ji patikėjo. Šokant diskotekoje priglusdavo prie Augusto. Jis apsaldavo. Nekalta draugystė tęsėsi beveik metus. Augustas atgijo, laukdavo susitikimų jos vieno kambario ir virtuvės bute.

Genovaitė vaišindavo kavalierių kvapia žolelių arbata. Gaivaus gėrimo receptą Genovaitė paveldėjo iš močiutės. Arbatą sustiprindavo Rygos juodųjų serbentų balzamu. Recepto neplatino. Genovaitei patikdavo pagyrimai jos arbatai. Pavasariui besibaigiant, vasarą mindavo dviračiu į miškus rinkti tinkamų žolelių. Namuose turėjo kelias knygas su piešiniais apie augalus. Genovaitė jau pati kūrė arbatas, ragavo, derino skonius. Kartą nusitvilkė liežuvį, bet į gomurį kartumas nepateko – spėjo išspjauti. Tapo atsargesnė, kruopštesnė. Augustas arbatas vertino balais. Ji juokdavosi, sakydavo, kad Augustas per dosnus rašydamas dešimtukus. Jų draugystė sutvirtėjo.

Kai Augustas pasiūlė gyventi kartu, Genovaitė jam atsidavė. Pakaitomis laikėsi tai didesniame Augusto bute, tai Genovaitės „kajutėje“. Sumanę pabūdavo ir po vieną kelioms dienoms – daugiausia savaitei. Neskubėjo nešti vedybų pareiškimus į civilinės metrikacijos skyrių. Gal Genovaitė norėjo, bet dėl to neįkyrėjo Augustui; gi pastarasis bijojo gilesnių įsipareigojimų moteriai. Jis vis dar nežinojo, myli Genovaitę ar tik maloniai leidžia laiką, užsimiršta. Vėliau gailėsis abejojęs, bet bus po laiko. Augusto gyvenimo tėkmę sutrukdė vaikystės klasiokės Almos laiškas. Jo adresą, matyt, gavo iš Vilmos. Alma kvietė į mokyklos klasės draugų susitikimą, nurodė datą. Tikrai įdomu! Kiek vandens nutekėjo nuo tų laikų. Augustas nusprendė važiuoti. Susitiks su klasiokais – dviejų nebėra – aplankys tėvų sodybą. O kaip beatrodo išdaigas mėgusi Alma, apsišaukusi prūse? Ji kalbėjo trimis kalbomis: lietuviškai, vokiškai, rusiškai.                            

Viliokė Alma

Genovaitė neprieštaravo Augusto kelionei tėviškėn. Lauks sugrįžtančio savojo sakalo. Nesulauks. Jos sakalui paspęsti klastingos moters žabangai. Viliokė Alma laimės sau sugulovą. Laikiną, kol pasičiups riebesnį, turtingesnį – vokietį verslininką, Miuncheno gyventoją, atidardėjusį į Šilutės rajoną su ekskursija, nes čia kadais krautuvę turėjo jo tėvai. Gyvenimo keliai nenuspėjami – atvažiavo žilius tėvužių mindytomis gatvėmis pavaikščioti, senus namus pafotografuoti, kregždžių čirškėjimo pasiklausyti, žodžiu, melancholiškai nusiteikęs. Išvažiavo su dvidešimčia metų jaunesne vikruole, užtūpusia ant kelių. Bet sugrįžkime pas Augustą, ne sakalą, deja, kurį irgi apkvailino Alma. Jo ir jos romanas tęsėsi porą metelių. Alma buvo nepasėda – laiba kumelaitė. Šanki, greita užsikarti vyrui ant kaklo. Nedirbo, vis ieškojo, kas ją išlaikytų, apdovanotų. Mėgo baliukus, kompanijas, audringas pažintis, trumpas, bet apmokamas. Mokėjo tai slėpti, maskuoti krikščioniška veikla: kokią senutę ar senuką paslaugydavo, jų namelius apkopdavo, liuteronų bažnyčion sykiais nupuldavo pasirodyti.

Daug kam apdūmė akis, nors ir visokių šnekų apie save neišvengė. Turtingesnio jaunikio niekaip nepasitaikė, sumanė kilpą užmesti Augustui – gerai uždirbantis, turi butą. Po klasiokų vakarėlio, į kurį subuvo šešios figūros iš penkiolikos, Alma apgirtusį Augustą apnakvino pas save, begėdiškai suviliojo, o ryte apkaltino nakvišą nepadoriu elgesiu, kurį atpirktų tik bendras gyvenimas kartu. Augustas svyravo, bet Alma dar kartą užsikorė ant jo ir palaužė svečio valią. Augustas, savo nelaimei, pasidavė. Į Alytų grįžo atsisakyti meistro pareigų ir parduoti butą. Atsisveikinimo su Genovaite pabūgo. Į pamarį išdūmė, kaip niekšas. Už iškrėstą šunybę dabar moka vienišumu. Alma neužsibuvo su juo lovoje, kur sutardavo.

Po dvejų metų ji rado kitą – vokietį, Miuncheno verslininką, tinkantį jai į tėvus. Pasak Augusto, kai Alma nudėvės jaunikį, paveldės jo santaupas. Gal bus gana nuotykių. O jis, Augustas, liko it musę kandęs. Gyvenimas praskuodė, moterų neperprato, gailisi prarastų Oksanos ir Genovaitės, bet jų nebesapnuoja – tik griuvėsius. Pabunda vos auštant. Pro lango užuolaidų tarpelį sminga auksinis pavasario šviesos ruoželis. Gyvenimas tęsiasi ir seniems vienišiams.