Rekordininkė Ajana pradėjo stereotipus griaunantį žygį

Lydės šunys asistentai, tarp kurių – Mulan

Balandžio 8 d. Ajana Pavilnių ir Verkių regioniniame parke žygį pradėjo neatsitiktinai – čia ji 2022-ųjų spalio 1 dieną „Svajonių žygio“ metu pagerino Gineso rekordą, kai per 9 val. 39 min. su ramentais nuėjo 14,5 km, aplenkdama Bradą Luiteną.

Paklausta, kuo šis žygis Ajanai ypatingas, ji pabrėžia: „Simboliškai, man yra 35 metai ir aš nežinau, ar po dvejų metų galėsiu vėl žygiuoti. Aš labai tikiuosi, kad galėsiu, bet techniškai tai yra mano vienas paskutinių pasispardymų, kai žinau, kad dar galiu padaryti. Galbūt ir mano atsisveikinimas, matysime.“
Nepaisant to, kad tai gali būti vienas paskutinių Ajanos žygių, ji į šį iššūkį žvelgia su didžiule atsakomybe. Čia žada atvaizduoti simbolinį gyvenimo kelią – sutikti žmonių, kurie prieš 15–20 metų jai padėjo, tačiau svarbiausia – parodyti visuomenei, kad negalia nėra „baubas, kurio mes bijome“. Ji tikisi, kad pastaroji supras, jog žmonės su negalia į gyvenimą žiūri tokiomis pačiomis akimis, kaip negalios neturintys.

„Mes norime gyventi aktyviai – paprasčiausiai žygiuoti, matyti pasaulį, liesti pasaulį, nebūti užrakintais namuose“, – sako Ajana.

Visos kelionės metu žygeivę lydės asistentai šunys, kurių rengimui Ajana žygio metu rinks lėšas. „Mes dabar turime 7 šunis asistentus, be penkių minučių 8. Tai įvariom atkarpom prisijungs visi šunys, skirtingais laikotarpiais, o Mulan bus pačiame finiše, kai jau sunkiausia, kartu su Justu [aut. past. Ajanos vyru]“, – pasakoja Ajana. Kaip teigia moteris, šuo asistentas labai svarbus žmonių su negalia ar sergančiųjų sunkiomis ligomis gyvenimams. Pasak jos, šie šunys padeda atnešti daiktus, atidaryti ir uždaryti duris, įjungti šviesas, įspėti, kad artėja epilepsijos priepuolis. Negana to, šunys asistentai žmonėms suteikia ir labai reikalingą psichologinę pagalbą, kurios šiai žmonių grupei labai dažnai trūksta.

„Realiai, kai turi negalią, tu nežinai, ar tavęs pasaulis nemyli, ar tu pats esi blogas ir kas darosi – kodėl tau sunku prisitaikyti, kodėl, pavyzdžiui, tau sunku rasti darbą, kodėl tavęs nekviečia į pasimatymus, kodėl, kai tiesiog įsijungi televizorių, nėra žmonių su negalia – mes juos matome per Kalėdas ir Velykas, kai kurias akcijas. Tai mūsų tikslas yra, kad mus matytų ištisus metus ir matytų kaip žmones, kad būtų daugiau mūsų visuomenėje“, – sako ji.

Šiuo metu šunų asistentų rengimo sistemos nėra, o jų ruošimui reikalingų lėšų valstybė nefinansuoja, tad Ajanos žygio metu bus renkamos šiems šunims ruošti reikalingos lėšos, kad daugiau žmonių gautų galimybę įsigyti specialiai paruoštą augintinį.

Paskutinė atkarpa – užrištomis akimis

Baigti žygį ketinama gegužės 20-ąją, kartu minint Ajanos bei Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių čempiono, Lietuvos golbolo rinktinės nario Justo Pažarausko vestuvių metines. Kadangi Justas – neregys, Ajana planuoja paskutinę trasos dalį įveikti užrištomis akimis, vedama vyro ir augintinės Mulan.
Kaip pasakoja Ajanos vyras, specialaus pasiruošimo šiai atkarpai Ajana atsisakė, tačiau abu tiki, kad atkarpą užrištomis akimis įveikti pavyks – Justas žada būti reikiamu pagalbininku. O ir dėl žygio jis nesijaudina, sako, kad net jei bandytų atkalbėti Ajaną, jam nepavyktų, tad tereikia susitaikyti su jos užsispyrimu ir palaikyti, ištiesti pagalbos ranką, kai to prireiks. „Tai nėra vienos dienos žygis, jis truks pusantro mėnesio, tai taip, kažkuriomis dienomis, tikiu, Ajanai bus sunku, bet visada galima kažkiek kemperyje [aut. past. – visą kelionę Ajaną lydės kemperis, kuriame žygeivė galės ilsėtis] atsipūsti, pailsėti, vieną dieną nueiti daugiau, kitą dieną – mažiau. Visas projektas yra pakankamai gerai suorganizuotas ir apgalvoti visi dalykai, kad aš, kaip vyras ir jos fanas, galėčiau pakankamai ramiai jaustis. Kai kuriose atkarpose būsiu pats, tai bus dar ramiau“, – sako Justas.

Viso žygio metu Ajaną lydės skautai savanoriai. Lietuvos Skautijos organizacijos Įvairovės ir įtraukties skyriaus koordinatorius Vainius Sarapas aiškina, kad šis žygis svarbus ne tik Ajanai, bet ir skautams. „Prisidedame prie pačios visuomenės švietimo apie negalią ir tai siejasi su mūsų skautiškos idėjos esme, kad mes padedame įveikti iššūkius, mes norime siekti, kad žmonės augtų, tobulėtų“, – teigia V. Sarapas.