KPD Klaipėdos skyriaus specialistų vizitas Šilutėje. Pragiedruliai?

Situacija Šilutėje, kaip žinia, ne pati geriausia - paveldui nėra skiriamas pakankamas dėmesys, tad tai buvo proga aptarti, ką galima keisti, kaip gerinti, gelbėti kritinės situacijos paveldo objektus, remiantis gerąja praktika.

Vizualinės reklamos ant paveldo pastatų estetinis vaizdas nėra keliantis susižavėjimą, daugelis reklamos Šilutėje tebėra nelegali. Nors KPD Klaipėdos skyrius teigia jau sulaukiantis reklamos derinimo bei įvardija pokyčius kaip „ženkliai gerėjančius“, išties paveldo zonoje vaikščiojant, tai sunkiai matoma. Spalvų ir šriftų kakofonija rėžia akį.

Buvo aptarinėjama tik Mažojoje Lietuvoje buvusioji ypatybė - reklamą talpinant ant pastatų jau iš anksto suprojektuotoje vietoje pirmame aukšte virš vitrininių langų. Klausiau, kodėl to nenaudojama praktiškai? I. Gečienė atsakė, kad „draudžiama piešti, rašyti ir kitaip gadinti kultūros paveldo objektą“, todėl minėtoji reklama gali būti talpinama tik ant neorganinio stiklo. Šis klausimas gali būti sprendžiamas tik šiuo būdu. Naujos taisyklės draudžia tai daryti ant pastatų sienų. Kita vertus, pastaruoju metu esant smarkiai verslo kaitai, šis būdas (rašytinė reklama) sukeltų problemų: bankrutavus, pvz., parduotuvei, ir įsikėlus naujam savininkui, reklamą tektų keisti. Pirmiausia reiktų suderinti spalvinę gamą, vengiant fluorescencinių, akį rėžiančių spalvų, reklaminius užrašus projektuoti skoningus, derančius su pastatu, tuomet problema bus išspręsta.

Geležinkelio gatvėje esančios kebabinės reklama ant paveldinio pastato jau seniai šiurpina savo „estetika“: kaip I. Gečienė teigia, ji buvo pateikta derinimui KPD, bet tokios baisios jos derinta nebuvo, o savininkai sumokėjo kelis kartus baudą ir toliau ją naudoja. Baudų mechanizmas neveikia, kol finansinė išraiška tėra keli šimtai eurų. Gal tuomet didinti baudas, ir taip atgrasyti energinguosius ignoruotojus?

A.Jurkus pranešė, kad neužilgo bus daroma inventorizacija ir išsiųsti raginimai panašią šiurpinančią reklamą susitvarkyti, kitaip baudos bus didėjančios. Vis dėlto sutramdymo mechanizmas piktybiškai nesirūpinantiems paveldo objektais yra, tai pranešė KPD direktoriaus pavaduotojas Robertas Motuzas. Štai Rittens‘o namas, parduotas privačiam asmeniui (UAB „Tima“ savininkui, kurios veiklos sritys - statybinės paslaugos, remontas, birių krovinių pervežimas, statybinių mechanizmų nuoma, inžinerinių tinklų įrengimas, santechnikos įrangos montavimas, santechniko paslaugos, elektriko paslaugos), jau dešimtmetį po privatizavimo stovi neliečiamas, kaip monumentas piktybiškam neveiklumui pačiame centre, Lietuvininkų gatvėje. Ir savininkui visai ne gėda, regis, jis puikiai jaučiasi, leisdamas nykti ir apaugti samanomis vertingam pastatui, nors jo verslas - statyba.

Paveldosaugininko nebuvimas Šilutės rajone yra dramatiškas faktas. Tai paveldosaugininko funkcija inspektuoti, tikrinti vertingąsias savybes: kiek jų išlikę ar nyksta, stebėti, kokia situacija valstybės saugojamuose objektuose. Tai jis turi būti tas sanitaras ir patriotas, kuriam svarbu, kad reprezentuojančiais kraštą pastatais būtų pasirūpinta, o iškilus grėsmėms – pranešta reikiamoms institucijoms, teikiamos rekomendacijos.

Kitas svarbus momentas – R. Motuzai esu pateikusi siūlymą KPD registre Mažosios Lietuvos regiono paveldą išskirti į atskirą zoną, nors nežinau, ar tai įvyks. Nes jis absoliučiai skiriasi nuo Didžiosios Lietuvos. Tai buvusios Prūsijos valstybės architektūra, ji kitokia, todėl gal vis tik turėtų būti grupuojama bei randama tik Mažosios Lietuvos regiono ribose?

Gi dabar KPD registre absoliutus chaosas: Smalininkai priklauso Jurbarko rajonui, Švėkšna (kurios paveldo objektai nėra Mažosios Lietuvos) priklijuota prie Šilutės... Jei jau esame pripažinti kaip penktasis Lietuvos valstybės regionas, gal atėjo laikas ir paveldą sugrupuoti logine seka?

Klausimas šis lieka atviras, bet kalbėti ir diskutuoti reikia.

Inventorizavimas yra naujovė, kurios dėka patys gyventojai gali įtraukti kultūros paveldo objektus. Mažojoje Lietuvoje jų neįtrauktų yra daugybė. Ir jei norime, kad valstybė jais rūpintųsi bei saugotų, kad rastųsi galimybė gauti dalinį kompensavimą gyvenantiems paveldo objektuose – turime tai pradėti daryti. Privalome būti pilietiški, kad po mūsų neliktų griuvėsių krūvos ir supelijusios freskos. Turime fiksuoti, fotografuoti ir kelti vertybes į inventorizavimo puslapį. Susikaupę ir ryžtingai.

50% paveldinio objekto fasado tvarkymo lėšų savivaldybė finansuoja (kompensuoja), vadinasi, teigiami poslinkiai palaipsniui tampa matomi. Problema – komunikacijoje. Ji bloga, žmonės apie tai nežino. Neaišku, kiek mūsų savivaldybėje „komunikatorių“, tik akivaizdu, kad savo darbo jie neatlieka.

A. Jurkus pritarė, kad galimai ji buvo nepakankama, teks vykdyti platesnę kampaniją, imant pavyzdį iš Klaipėdos: analizuojant jų programą, kai žmonių pasiekiamumas tapo didesnis, galima remtis šiuo pavyzdžiu.

„Mano būstas“, kaip namų administratorius, kvietė kai kurių namų gyventojus ir supažindino su naująja finansavimo programa. Šiokia tokia problema, kad toji suma (50%) sugrąžinama tik už atlikus darbus, be to „Mano būstui“, kuris administruoja namus, net ir sumokėjus pradinį įnašą, ne visi rangovai sutinka dirbti „į priekį“, todėl gaunasi taip, kad gyventojai turi susimokėti arba „Mano būstui“ tektų pradžioje dengti visas išlaidas. Geriausia, kai randami rangovai, sutinkantys dirbti „į priekį“. A. Jurkus prižadėjo peržiūrėti programą ir bandyti rasti būdus, kaip visa tai įgyvendinti.

Kritinės būklės pastatus gelbėja programa „Fixus mobilis“, paveldo pastatų „greitoji pagalba“, kuomet iškilus grėsmėms, atvažiuoja specialistai su įranga bei konsultuoja, ekspertuoja „nelaimėlį“ pastatą. Surašo, kas turėtų būti daroma pirmiausia, ką gali sutvarkyti pats savininkas: išvalyti lietvamzdžius ir t. t.

Almantas Mureika užsiminė, kad pagal naują statybos įstatymą vyriausiam architektui tenka vis daugiau ir daugiau pareigų, jam tenka spręsti vis daugiau problemų, numatytų pareigybėse. Todėl ypatingai svarbus tampa klausimas dėl paveldosaugininko etato. Nes išties šis žmogus, paveldosaugininkas, privalo labai daug ką čia nudirbti: ir paprašyti finansavimo, ir pakonsultuoti žmones, ir šviesti. Darbas šioje srityje yra titaniškas, jis ne tik didelis, bet ir gražus. Šio specialisto Šilutei reikia.

A. Jurkus pajuokavo, kad užuominą suprato. O jei rimtai – iki tol savivaldybėje buvo laikinai einanti šias pareigas specialistė, ir problema tapo tikrai opi. Todėl, administracijos direktoriaus manymu, per savaitę bus atrinktas tinkamas profesionalas šiam darbui, bus skelbiamas konkursas, o laimėjęs jį turės ką veikti plačiuosiuose paveldo dirvonuose.

Tad šia optimistine gaida ir baigiu susitikimo ataskaitą.

Težydi ir gražėja mūsų kraštas, mylėkime, nebūkime abejingi, domėkimės ir skleiskime šviesą.

Tapkime išprususiais prūsais.